Ar grius Rusijoje V.Putino sistema?

Paskelbta: 2010 Spalio 3 d.

Šią savaitę paskelbtas Rusijos prezidento D.Medvedevo sprendimas atleisti Maskvos merą J.Lužkovą ne veltui akimirksniu atsidūrė viso pasaulio dėmesio centre.

Vien jau tai, kad J.Lužkovas pareigas ėjo 18 metų, rodo, jog šį kartą D.Medvedevas užsimojo tikrai ne prieš „paprastą pavaldinį”, koks Rusijos prezidentui formaliai yra Maskvos meras.

Bet kam, kas domisi įvykiais Rusijoje, nėra jokia paslaptis– J.Lužkovą nekart norėjo pašalinti tiek demokratinę Rusiją bandęs sukurti prezidentas B.Jelcinas, tiek buvusių saugumiečių režimo įsigalėjimo šalyje simboliu tapęs V.Putinas.

Tačiau B.Jelciną Rusijos vadovo kėdėje keitė V.Putinas, šį – D.Medvedevas, o J.Lužkovas vis išlikdavo Maskvos mero krėsle. Tarsi nepajudinamas.

Maža to, net ir atleistas jis toliau nerimsta: vieną po kito meta naujus atvirus iššūkius prezidentui, nors to jau senokai Rusijoje sau neleidžia niekas.

Tad kokia J.Lužkovo politinio ilgaamžiškumo ir dabartinės „drąsos” priežastis? Ir kodėl taip neįprastai, kaip B.Jelcino laikais, J.Lužkovas buvo ne paprasčiausiai iš karto atleistas, o pirmiausia pradėtas jo puolimas per televizijas?

Padėtis iš tiesų neįprasta. Galbūt todėl net pripažintu Rusijos politinės virtuvės ekspertu laikomas „Echo Moskvy” vyriausiasis redaktorius A.Venediktovas šios istorijos pradžioje smarkiai apsiriko.

„Mūsų šalyje atleidžiama tyliai, o jeigu vanoja viešai, tai ne tam, kad atleistų”, – įsitikinimą, kad J.Lužkovas vėl išsaugos postą, reiškė A.Venediktovas.

O kiti kūrė teorijas, esą pašalinti J.Lužkovo iš posto D.Medvedevui neleidžia V.Putinas. Ir vėl apsiriko. Dabar netgi jie patys nebeteigia, jog Rusijos prezidentas, atleisdamas Maskvos merą, metė iššūkį visagaliu vis dar laikomam premjerui.

Bet tiek tuomet, tiek ir dabar niekas tarsi neišgirdo Šiuolaikinės plėtros instituto, kurio globėjų tarybai vadovauja pats D.Medvedevas, pirmininko I.Jurgenso žodžių.

Visiems kone choru aiškinant, jog V.Putinas, neleisdamas pašalinti J.Lužkovo, įrodinėja, kas yra tikrasis Rusijos valdovas, I.Jurgensas kalbėjo kitaip.

Jis atvirai teigė, kad informacinis Maskvos mero puolimas – tai visuomenės parengimas jo pašalinimui iš posto. Ir, kaip paaiškėjo, buvo visiškai teisus.

Todėl dabar noriu dar kartą priminti ir kitus kiek anksčiau šiais metais I.Jurgenso pasakytus žodžius apie „tylųjį karą”. Jį D.Medvedevui esą labai nelengva kariauti. Bet tas karas vyksta tikrai ne prieš V.Putiną, o prieš vis dar ypač įtakingas konservatyvias, prezidento propaguojamai Rusijos modernizavimo vizijai besipriešinančias jėgas.

Pirmą kartą savo komentare citavau šiuos I.Jurgenso žodžius šių metų rugpjūtį. Ir jau tuomet iškėliau prielaidą, kad būtent D.Medvedevas bei jo šalininkai šiame „tyliajame kare” gali sumaniai pasinaudoti Rusiją nusiaubusiais gaisrais.

Dabar tai galbūt ir nėra svarbiausia. J.Lužkovo karjerą sudegino tikrai ne šios vasaros gaisrai Rusijoje.

Bet galima prisiminti, kad informacinis puolimas prieš Maskvos merą pradėtas būtent nuo neįprastai aštrios kritikos dėl likimo valiai paliktos dūmuose skęstančios Maskvos. Nes J.Lužkovas tuomet labai neatsargiai nuo gaisrų pabėgo atostogų į užsienį.

Todėl ir dabar drįsčiau prieštarauti visuotinai aptarinėjamai pagrindinei versijai (visoms jos formoms), kad J.Lužkovo atleidimo istorija kažkaip susijusi su D.Medvedevo ir V.Putino konkurencija ar pasirengimu 2012 metų prezidento rinkimams.

Vien jau istorinė patirtis leidžia teigti, kad tiek viešai, tiek užkulisinei prezidento rinkimų preliudijai (jeigu ji apskritai bus) Rusijoje dar per anksti.

Tačiau atrodo, kad kitas žūtbūtinis mūšis iš tiesų įsibėgėja.

Kalbu apie kovą, kurią mini I.Jurgensas. Dabar gali būti, jog ji nebebus tokia tyli.

Mat šią kovą galima būtų netgi pavadinti V.Putino sistemos griovimu. Ir, kad ir kaip būtų paradoksalu, pats V.Putinas šiame mūšyje, regis, yra ne D.Medvedevo priešininkas, o sąjungininkas bei partneris.

Mat „V.Putino sistema” – tai jo galutinai įtvirtinta tikrai neįprasta Rusijos valdymo forma. Bet pats V.Putinas nebuvo toks visagalis, kaip visi manė.

Terminą „V.Putino sistema” sugalvojo prancūzų režisieriai J.M.Carre ir J.Emery. Jie trejus metus tyrė neįtikėtiną V.Putino skrydį į valdžios viršūnę ir dokumentiniame filme pristatė visą KGB atstovų įsigalėjimo Rusijoje paveikslą.

Kiti šią „V.Putino sistemą” vadina kitaip. Tai – buvusių saugumiečių oligarchinių klanų įsigalėjimo Rusijoje, jų tarpusavio konkurencijos ir bendros šalies kontrolės schema.

O J.Lužkovas visuomet buvo laikomas vieno įtakingiausių iš šių klanų atstovu. Nors jis pats niekada nebuvo tiesiogiai siejamas su KGB, klano, kuriam priklausė Maskvos meras, šaknys, regis, tos pačios – buvusių ir esamų saugumiečių galia bei įtaka.

Būtent todėl J.Lužkovas išsilaikė valdžioje visus 18 metų.

Būtent dėl to jis ir dabar, net po atleidimo, demonstruoja ryžtą: „Aš jų nebijau. Aš kovosiu.”

Ženklų, kad V.Putinas savo pasirinkto įpėdinio D.Medvedevo rankomis bando apriboti šių buvusių saugumiečių klanų galias, buvo ir anksčiau. Dabar tai jau tampa akivaizdu.

Bet ar „V.Putino sistema” tikrai žlugs?

P.S. Šis komentaras išspausdintas „Lietuvos ryto“ šeštadienio (2010.10.02) priedo „Rytai-Vakarai) komentarų skiltyje.

 

Komentarai | Žymos: , , , , | 3 Komentarai

Konservatorių tylos kodas – kaip mafijos

Paskelbta: 2010 Rugsėjo 27 d.

Jeigu kas nors naudinga valdančiajai Tėvynės sąjungai, doras konservatorius turi elgtis vienaip. O jeigu tai naudinga opozicijai – visiškai priešingai. Visa kita, taip pat ir visuomenės interesai, – visai nesvarbu.

Nuo šiol tai – ne vien Vilniaus mero V.Navicko, kuris savivaldybės kontrolierių Š.Skučą net keiksmažodžiais mokė Tėvynės sąjungai naudingus tyrimus atlikti per tris dienas, o naudingus „paksiniams” – per trejus metus, pozicija.

Tai – naujasis viešai paskelbtas Tėvynės sąjungos moralės kodeksas.

Savaitgalį jį galutinai įtvirtino šios partijos Priežiūros komiteto sprendimas šalinti iš savo gretų Š.Skučą.

Mat išdrįsęs garso įrašu įrodyti, kad V.Navickas daro spaudimą savivaldybės kontrolieriui dėl jo atliekamų tyrimų, Š.Skučas „pasielgė nemoraliai”.

Tokios moralės sampratos nesidrovėjo viešai dėstyti ir konservatorių lyderiai – partijos pirmininkas A.Kubilius bei garbės pirmininkas V.Landsbergis.

Turbūt todėl ir kažkada lygiai taip pat kaip Š.Skučas toje pat Vilniaus savivaldybėje pasielgęs konservatorius V.Urbonavičius dabar ne tik kad nėra išmestas iš partijos, bet netgi tapo to paties Priežiūros komiteto nariu.

Nes V.Urbonavičius įrašinėjo pokalbius ne su kokiu nors partijos kolega Vilniaus meru, o su „paksiniu” E.Lementausku, panorusiu neteisėtai praturtėti.

O pastarasis dėl šių įrašų ne tik vicemero posto neteko bei Lukiškių kameros gultą išbandė, bet galbūt bent jau iš dalies ir V.Navickui kelią į valdžią atvėrė.

Taigi naudingą partijai darbą V.Urbonavičius nuveikė. Paskatinimo vertas.

O ką Š.Skučas – lygiai taip pat privačius pokalbius įrašinėjo norėdamas atskleisti galimai visuomenei žalingą veiklą? Bet juk jis nieko naudinga partijai nenuveikė – atvirkščiai.

Pasak A.Kubiliaus, Vilniaus mero elgesį viešai pademonstravęs savivaldybės kontrolierius tik „organizuojasi partijos gretose vardan išpuolių prieš kitus partijos narius”.

Negi čia kreipsi dėmesį, kad tas „organizavimasis” paremtas konkrečiais savivaldybės kontrolieriaus įtarimais dėl neskaidrių ar bent jau vilniečiams finansiškai tikrai ne naudingiausių Vilniaus savivaldybės sprendimų.

O gal dabar kaip tik ir stengiamasi nukreipti dėmesį nuo skandalo esmės – net partijos bičiuliui kilusių įtarimų dėl kai kurių Vilniaus savivaldybės vadovų veiksmų?

Toks klausimas kyla matant, kad ne tik Priežiūros komitetas, bet ir A.Kubilius su V.Landsbergiu tarsi specialiai dėmesį sutelkė į asmeninius dviejų partijos narių santykius.

Ir turbūt ne veltui net Seimo pirmininkė I.Degutienė po partijos Priežiūros komiteto sprendimo pabrėžė neišgirdusi atsakymų į esminius klausimus: ar teisingos Š.Skučo keliamos abejonės dėl kai kurių Vilniaus savivaldybės sprendimų ir finansinių operacijų.

Būtent dėl tų, dėl kurių ir kilo Š.Skučo konfliktas su V.Navicku.

Ir dėl kurių savivaldybės kontrolierius dabar „gavo į ragus”, kaip įžvalgiai išpranašavo Vilniaus meras.

„Mes, politikai, turėtume ne bausti, o kaip tik skatinti žmones, kurie drįsta kelti į viešumą galimus neskaidrius susitarimus ar neteisingą elgesį, kitaip kalbos apie skaidresnę politiką taip ir liks tik kalbomis, o nusivylimas politika ir politikais dar stiprės”, – šie I.Degutienės žodžiai po Priežiūros komiteto sprendimo skambėjo tarsi balsas tyruose.

Ir tikrai neatrodo, kad būtent I.Degutienės pozicija bent kol kas būtų pajėgi sugriauti tą mafijos tylos kodą labiausiai primenantį naująjį konservatorių moralės kodeksą.

Tiesa, I.Degutienė taip pat turi šalininkų.

Ir netgi kalbos apie tai, kad pats Š.Skučo ir V.Navicko konfliktas – tai įvairių grupių Tėvynės sąjungos viduje kovos dalis, tikriausiai nėra vien iš piršto laužtos.

Bet ar tai įžiebia viltį?

P.S. Šis komentaras išspausdintas “Lietuvos ryto“ pirmadienio (2010.09.27) komentarų skiltyje.

 

Komentarai | Žymos: , , , , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Naujas „lietuviškas dviratis“: diskusija dėl užsienio politikos – nebyli

Paskelbta: 2010 Rugsėjo 13 d.

Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas E.Zingeris tiek politikos, tiek diplomatijos užkulisiuose jau senokai turi „pokštininko“ reputaciją. Tačiau duodamas interviu, kurį šiandien skelbia „Lietuvos rytas“, politikas, regis, pranoko pats save.

Nežinau tyčia ar netyčia, bet savo atsakymais į kolegos V.Bartasevičiaus užduotus praėjusios savaitės aktualijomis paremtus klausimus jis sukūrė tikrai neprilygstamą feljetoną, apibūdinantį visą pastarojo meto Lietuvos užsienio politikos padėtį. Feljetoną, kurio pagrindiniai veikėjai – užkulisiuose dėl prezidentės D.Grybauskaitės užsienio politikos gerokai nerimaujantys ir net ja besipiktinantys, tačiau viešai prabilti lyg sovietiniais laikais kažkodėl bijantys politikai. 

Bent jau man šis feljetonas atrodo toks iškalbingas ir aktualus, kad jį dar kartą pacituosiu:

„Jei mus kas nors panorėtų užpulti, apsaugoti gali tik NATO, kurios jėga – pirmiausia JAV karinis ir ekonominis potencialas.

Nekartokime praeities klaidų ir galėsime jaustis saugūs. Todėl visus pastaruosius dvidešimt metų ir palaikėme kuo geriausius santykius su JAV (…)

– Tačiau prezidentė D.Grybauskaitė prieš pat rugsėjo 11-ąją pareiškė, kad Lietuva buvo tapusi JAV politikos įkaite. Vadinasi, to, ką turime, nebranginame?

– Pone Valdai, prašau… Aš nelendu į dabartinės politikos gilumas. Čia stabdome interviu. Nuo šios vietos viską braukiame.

– Bet kad tarsi nėra ko braukti. Aš tik paklausiau, o jūs dar nieko nepasakėte…

– Aš nieko jums nesakysiu. Turbūt puikiai mane suprantate. Nenoriu kalbėti apie tai, ką pasakėte savo paskutiniame sakinyje.

– Tačiau būdamas Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas turbūt pritarsite, kad kai kalbama apie santykius su JAV, mažų mažiausiai būtina išlaikyti diplomatinį taktą?

– Viskas aišku. Toliau šia tema nekalbu. Tik noriu pridurti, kad mums reikia turėti didesnį gynybos biudžetą. (…)

– Tačiau prezidentė D.Grybauskaitė…

– Atsiprašau, turiu skubėti į vieną labai svarbų posėdį!“

Štai taip tarsi nieko nepasakydamas E.Zingeris pasakė net daugiau negu galima buvo tikėtis. Ir savo požiūrį į prezidentės užsienio politiką atskleidė, ir akivaizdžiai parodė, kad jau senokai tarp skirtingai mąstančių apžvalgininkų ir politologų įsisiūbavusi diskusija dėl šalies diplomatijos kurso politikams vis dar atrodo galinti ir turinti išlikti „nebyli“.  

Bet gal taip ir turi būti? Gal vieša diskusija tik pakenktų Lietuvos interesams? Gal užsienio politika – tai sritis, kur viešų politinių diskusijų nereikia?

Kas nors turbūt prisimintų, kad prezidentas Lietuvoje net pagal šalies Konstituciją sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus. Ir galbūt padarytų išvadą, kad tai reiškia, jog viešai diskutuoti su šalies vadove tokiais klausimais apskritai nedera. Ypač politikams.

Tačiau tai jau būtų „lietuviško dviračio“ išradinėjimas. Truputį toliau demokratijos keliu pažengusiose valstybėse, regis, manoma visiškai kitaip - užsienio politika ten nėra joks tabu viešoms diskusijoms. Pavyzdžių galima būtų vardyti gausybę, tačiau pateiksiu tik du, labiausiai man įstrigusius per pastarajį pusmetį.

E.Zingeris ir kiti kol kas tik užkulisiuose dėl D.Grybauskaitės užsienio politikos diskutuoti išdrįstantys Lietuvos politikai galbūt net asmeniškai pažįsta Vokietijos Bundestago Užsienio reikalų komiteto pirmininką R.Polenzą. Tikriausiai žino jie ir apie R.Polenzo kovą užsienio politikos lauke.

Nors oficiali tiek kanclerės A.Merkel, tiek jos vyriausybės pozicija yra ta, kad Turkijai vietoj tikrosios narystės ES turėtų būti pasiūlyta „privilegijuota partnerystė“,  kanclerės vadovaujamos Krikščionių demokratų sąjungos atstovas R.Polenzas mano, jog tai - klaida. Ir savo nuomonės nelepia.

Atvirkščiai pastaruoju metu jis netgi vykdo savotišką kampaniją, kad pakeistų tiek savo partijos, tiek ir visos vyriausybės nuomonę. Netgi tam skirtą knygą neseniai išleido, nekalbant jau apie gausybę jo poziciją argumentuojančių interviu ir jo paties straipsnių žiniasklaidoje. Tačiau tai niekaip netrukdo šiam politikui toliau sėkmingai eiti Bundestago Užsienio reikalų komiteto pirmininko pareigas.

Vokietijos pavyzdys netinka? Lietuvos prezidento vaidmuo ir įgaliojimai užsienio politikoje kitokie negu Vokietijos vyriausybės ir kanclerės A.Merkel? Gal politinė sistema kitokia, gal tradicijos?

Kam ginčytis? Verčiau pateiksiu pavyzdį iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Kai šių metų pavasarį B.Obamos administracija ėmėsi atviros Izraelio kritikos ir spaudimo šiai šaliai, prezidentas nedelsiant sulaukė atviros kritikos ne tik iš respublikonų, bet ir iš jo paties Demokratų partijos atstovų abiejuose Kongreso rūmuose. Ir tikrai ne vien iš žydų kilmės politikų.

O juk tuomet B.Obamos administracija neįprastai audringai sureagavo į Izraelio diplomatinį antausį pačiam JAV viceprezidentui J.Bidenui. Jo taikdariško vizito Artimuosiuose Rytuose metu Tel Avivas paskelbė sprendimą tęsti nausėdijų statybas, nors buvo akivaizdu, kad tai iš esmės sužlugdys patį vizitą.

Nepaisant to, net dalis Demokratų partijos kongresmenų manė, jog B.Obamos administracijos reakcija buvo „neatsakingai per didelė“, nes peržengė tradicinės JAV politikos Izraelio atžvilgiu ribas. Ir kongresmenai apie tai diskutavo tikrai ne tarpusavyje, o didžiausių JAV dienraščių puslapiuose bei televizijos ekranuose.  

Visa tai tikrai neturėtų kelti nuostabos - viešos diskusijos ir net ginčai užsienio politikos klausimais bent jau demokratinėje valstybėje yra tiesiog būtini. Ypač tada, kai pati užsienio politika sulaukia prieštaringų atgarsių visuomenėje.

Beje, parašyti apie tai nusprendžiau tikrai ne todėl, kad man asmeniškai labai norėtųsi sulaukti kokios nors politikų paramos savo paties dažnai kritiškai pozicijai D.Grybauskaitės užsienio politikos atžvilgiu. Ir net ne todėl, kad tikrai žinau, jog D.Grybauskaitės užsienio politika tiek Seime, tiek Vyriausybėje kartais privačiai ne tik kritikuojama, bet jau net “keikiama“.

Tiesiog tokia vieša, o ne vien užkulisių diskusija, mano galva, demokratinėje valstybėje politikams tiesiog privaloma. Nes kaip gi kitaip rinkėjai galės sužinoti tikrąją savo išrinktųjų poziciją, vertinti, kaip jie vykdo savo rinkimų pažadus?

Ši nuostata vienodai galioja visiems politikams ir visoms partijoms. Tačiau taip jau susiklostė, kad Lietuvos konservatoriams klausimų dėl tikrai ar tik tariamai besikeičiančių esminių jų užsienio politikos nuostatų pastaruoju metu kyla daugiausia.

Todėl galima tik pasidžiaugti, jog bent jau premjero A.Kubiliaus patarėjas V.Valentinavičius pagaliau suprato, jog kažką būtina paaiškinti ir visuomenei. Praėjusią savaitę jis ryžosi viešai atsakyti į kaltinimus, kad konservatoriai visiškai pamiršo savo „Rusijos sulaikymo strategiją“ ir dabar vykdo visai kitokią politiką.

Galima sutikti su V.Valentinavičiaus paaiškinimais, galima ir dėl jų ginčytis. Tačiau svarbiausia – ne tai. Svarbiausia, kad visuomenė pagaliau bent kažką išgirdo apie tai, kas pasikeitė, kad A.Kubilius lyg ir liko tas pats, bet šneka jis dabar jau visiškai kitaip negu prieš kelerius metus.

Tiesa, atsakymų vis dar labai mažai. Tiek iš A.Kubiliaus ir jo patarėjų, tiek iš užsienio reikalų ministro A.Ažubalio, tiek iš Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko E.Zingerio rinkėjai tiesiog privalo išgirsti gerokai daugiau – taip pat ir tai, kaip valdžioje esantys konservatoriai vertina ir D.Grybauskaitės užsienio politiką, jos antiamerikinę retoriką, bent jau prieštaringiausios reakcijos visuomenėje sulaukusius veiksmus.

Ar ir konservatoriai laikosi tų pačių nuostatų, kaip šalies vadovė? Galų gale, ar dabartinė šalies užsienio politika nesikerta su pačios Tėvynės sąjungos rinkimų programa ir pažadais rinkėjams? O jei taip, kaip konservatoriai ketina spręsti šią dilemą?

Ir šie klausimai – tikrai ne retoriniai. Nes, pavyzdžiui, D.Grybauskaitė dabar jau labai aiškiai pareiškė, kad Lietuva anksčiau yra buvusi JAV užsienio politikos įkaitė. O štai konservatorių rinkimų programoje buvo teigiama, kad santykiai su JAV ne tik yra išskirtiniai, bet ir juos būtina dar labiau plėtoti.

Tačiau, kaip aiškiai pademonstravo E.Zingeris, konservatoriai šia tema jau nebekalba. Iš politikų viešai nekalba ir niekas kitas. Ir visiems, atrodo, viskas gerai.

Tad gal mes patys – rinkėjai – kalti, jog politikai Lietuvoje leidžia sau taip elgtis?

 

 

 

 

 

Komentarai | Žymos: , , | 1 Komentaras

Kam reikia JAV baubo?

Paskelbta: 2010 Rugsėjo 13 d.

Lietuvoje to dar nebuvo. Prezidentė D.Grybauskaitė privertė viešai aiškintis jau ne kokį nors Lietuvos ministrą, o galingiausią pasaulio valstybę – JAV.

„JAV požiūriu Lietuva išlieka viena tvirčiausių draugų ir partnerių Europoje. Liekame įsipareigoję Lietuvos saugumui. Norėtume plėtoti mūsų santykius ir juos dar labiau stiprinti”, – šią savaitę agentūrai BNS sakė JAV ambasadorė Lietuvoje A.Derse.

Žodžiai lyg ir niekuo per daug neišsiskiriantys. Tačiau, pabandžius išversti juos iš diplomatinės kalbos, tampa pakankamai iškalbingi. Mat tai – tiesioginis viešas atsakas Lietuvos prezidentei D.Grybauskaitei. O gal net jos kurstomoms antiamerikinėms nuotaikoms Lietuvoje.

Praėjusį savaitgalį D.Grybauskaitė apie JAV viešai prabilo taip, tarsi ši šalis būtų ne Lietuvos strateginė partnerė, o galbūt net piktavalė kenkėja.

Šalies vadovė labai garsiai pareiškė, kad dar pavasarį matė, jog JAV ir Rusijos nusiginklavimo derybos „gali neatitikti Rytų Europos ir Baltijos šalių regiono interesų”.

Todėl ji esą ir atsisakė vykti į Prahą susitikti su JAV prezidentu B.Obama. Tiesiog nenorėjusi gerti šampano už Lietuvos interesus pažeidžiančias sutartis.

Dar vieną viešą dūrį galingiausiai supervalstybei D.Grybauskaitė įsmeigė tame pačiame interviu TV3 televizijai pareiškusi, kad Lietuva anksčiau buvo JAV politikos įkaitė. Daugiau esą taip nebebus.

Žinant šį kontekstą, JAV diplomatinės misijos Vilniuje vadovės A.Derse žodžiai gali būti vertinami ne tik kaip pasiteisinimas.

„Valstybės sekretorė, gynybos sekretorius, prezidentas, viceprezidentas – visi jie aiškiai pasakė, kad dėl mūsų pozicijos Rusijos atžvilgiu nebus aukojami principai”, – tarsi teisinosi, tarsi pati priekaištavo A.Derse.

Tad ar Lietuvai iš tiesų verta džiaugtis, kad D.Grybauskaitė privertė taip viešai „teisintis” galingiausią pasaulio valstybę? Galų gale ar tai atitinka Lietuvos interesus, kuriuos teigia ginanti D.Grybauskaitė?

Viena vertus, tai, kad D.Grybauskaitė savo nevykimą į Prahą nuo pat pradžių bandė aiškinti galimomis JAV ir Rusijos nusiginklavimo derybų grėsmėmis Lietuvai, jau senokai nėra jokia naujiena bent jau diplomatijos užkulisiuose.

Kita vertus, tiesa ir tai, kad D.Grybauskaitės sprendimas tuomet nuskambėjo lyg perkūnas iš giedro dangaus ne tik šalies diplomatams, bet ir premjerui A.Kubiliui. Ir turbūt tik prezidentė buvo įsitikinusi, jog toks demaršas – tinkamas diplomatinis būdas galimiems nesutarimams su partneriais spręsti.

Tiesa, reikia pripažinti ir tai, kad Lietuvos prezidentės, o gal net ir visos mūsų šalies diplomatijos nerimas dėl JAV ir Rusijos nusiginklavimo derybų nebūtinai buvo iš piršto laužtas.

Net Briuselio internetinis dienraštis „EUobserver” šią savaitę pateikė kelias priežastis, kodėl Lietuvai ir kitoms Rusijos kaimynėms gali nepatikti Maskvos ir Vašingtono nusiginklavimo derybos. Bet šįkart ne apie jas.

Netgi už patį „kiečiausią” Lietuvos interesų gynimą prezidentę galima būtų tik pagirti. Tačiau diplomatijoje įprasta, kad viešai demaršai daromi tik kraštutiniu atveju. Visa kita sprendžiama tyliomis konsultacijomis užkulisiuose.

Bet D.Grybauskaitė surengė jau net du demaršus: demonstratyviai nenuvyko į Prahą, o dabar dar ir viešai per televiziją apkaltino JAV galimu sąmokslu už Lietuvos nugaros.

Ar padėtis iš tiesų tokia dramatiška? Mano žiniomis, tikrai – ne. D.Grybauskaitės užsienio politiką paprastai remiantis politologas K.Girnius šį kartą apskritai pareiškė, kad prezidentės nerimas paremtas gandais.

Apie jokius dramatiškus regiono interesų pažeidimus negirdėti ir iš Lietuvos kaimynių. Juo labiau niekas negirdėjo apie kokius nors kaimynių demaršus. O juk „nuolat išsišokančią Lietuvos diplomatiją” dar visai neseniai mėgo kritikuoti pati D.Grybauskaitė.

Tad kaip dabar vertinti pačios šalies vadovės elgesį užsienio politikos lauke? Kas tai – klaidos, nepatyrimas ar apgalvota politika?

Prisimenant, kad tai jau toli gražu ne pirmi šalies prezidentės sąmoningi ar nesąmoningi antiamerikiniai žingsniai, klausimas tampa tik dar aktualesnis.

Gal antiamerikinė politika ir antiamerikinių nuotaikų kurstymas ir yra naujieji Lietuvos interesai?

Tam, kad būtų lengviau atsakyti į šį klausimą, priminsiu tik vieną pačios D.Grybauskaitės dažnai mėgstamą kartoti pastarųjų metų užsienio politikos laimėjimą – NATO gynybos planus Baltijos šalims.

Pirmadienį Lietuvoje viešint Vokietijos kanclerei A.Merkel, dėl jų D.Grybauskaitė kažkodėl dėkojo Berlynui. Apie tai, kad būtų kada nors dėkojusi Vašingtonui, bent jau aš dar negirdėjau.

O juk net autoritetingas savaitraštis „The Economist” ne kartą rašė, jog sprendimas dėl Baltijos šalių gynybos planų priimtas po sunkių derybų NATO aljanse.

Ir šių derybų metu Vašingtonui teko kone priversti Berlyną, Paryžių ir kai kurias kitas Europos sostines atsisakyti savo prieštaravimų dėl tokių planų rengimo.

Bet Vokietijai ir Prancūzijai D.Grybauskaitė nuolat dėkoja. O JAV jau ne pirmą kartą bando paversti baubu.

Tiesiog keista. Matyt, aš kažko nesuprantu apie Lietuvos interesus.

P.S. Šis komentras išspausdintas „Lietuvos ryto“ šeštadienio (2010.09.11) priedo „Rytai-Vakarai“ apžvalgininkų skiltyje.

Komentarai | Žymos: , , , , | 1 Komentaras

Baltarusiškos narkotikų testo mįslės – Lietuvos valdžiai

Paskelbta: 2010 Rugpjūčio 22 d.

Šios savaitės žinia apie Vilniaus raitosios policijos vado L.Bankausko sulaikymą Baltarusijoje – ne vien paties šio pareigūno ir jo šeimos drama. Tai – baltarusiškas „narkotikų testas” ir visai Lietuvai.

Prisipažinsiu, žinia, kad koks nors Lietuvos policininkas, net ir aukštas komisaras, teoriškai galėtų vežti narkotikus, manęs tikrai nenustebintų.

Sutikčiau ir su tuo, kad vien jau L.Bankausko kelionės į Baltarusiją pigesnio benzino (juk tai – beveik pareigūno susitapatinimas su smulkiais kontrabandininkais) yra nemaloni diagnozė visai šalies policijai.

Tačiau šiuo atveju verta kalbėti ne apie Lietuvos policijos būklę. Net nepažįstant L.Bankausko ir nežinant visų jo sulaikymo aplinkybių galima konstatuoti, kad Baltarusijos pareigūnai įvykdė provokaciją prieš vieną Lietuvos policijos vadų.

Kai kurias tokią versiją pagrindžiančias prielaidas įvairūs Lietuvos pareigūnai ir sulaikytojo kolegos jau pareiškė viešai. Ypač keistas rastas narkotikų kiekis – per daug asmeniniam vartojimui, bet per mažai – prekybai.

Tačiau būtent tai yra dar vienas pakankamai svarus argumentas teigti, jog sulaikymas – neatsitiktinis.

Juk užtenka prisiminti praeitį, kad taptų aišku, jog Minskas įpratęs elgtis būtent taip – savo provokacijų jis niekuomet nebando dangstyti įtikinamomis istorijomis. Atvirkščiai, visuomet stengiamasi, kad visiems būtų viskas aišku, jog taip pasielgta specialiai.

Net ir tokie sulaikymai su narkotikais Baltarusijoje – jokia retenybė. Jų skonį yra išbandę ir opozicijos atstovai, ir ne vien jie.

Yra buvęs panaudotas šis ginklas ir tarptautinėje arenoje – nesutarimų su Lenkija dėl lenkų mažumos teisių sūkuryje 2006 metais 1,5 gramo heroino staiga „rasta” Varšuvos remtos Baltarusijos lenkų sąjungos lyderės A.Borys automobilyje.

Net Baltarusijos žiniasklaida skelbia, kad L.Bankausko automobilį kartu su muitininkais tikrino ir KGB atstovai. O tai rodytų, kad patikrinimas surengtas tikrai neatsitiktinai.

Tačiau Lietuvos pareigūnai apie kokius nors baltarusių turimus įtarimus, kad L.Bankauskas gali vežiotis narkotikų, nebuvo informuoti. Net mūsų šalies diplomatai apie ne šiaip paprasto piliečio, o aukšto policijos pareigūno sulaikymą sužinojo po dienos ar net dviejų.

Jei baltarusiai nebūtų norėję specialiai sukelti skandalo, jų elgesys tikrai turėjo būti kitoks. Ypač žinant, kad Lietuvos ir Baltarusijos pareigūnai turi visai neblogos bendradarbiavimo patirties kovojant su tikruoju narkotikų platinimu.

Štai gegužę Minske su stambia narkotikų siunta sulaikius du iš Lietuvos atvykusio traukinio palydovus, Vilniuje iš karto patvirtinta, kad tai – „bendra operacija”.

Taigi didesnių abejonių dėl to, kad tai – baltarusių provokacija, tikrai nelieka.

Vis dėlto bent iš pirmo žvilgsnio ši provokacija atrodo nelogiška. Juk būtent su Vilniumi pastaruoju metu mezgasi bent šiokie tokie Minsko santykiai. Ir ne vien dėl to, kad kiek mažiau negu prieš metus Baltarusijos diktatorius Vilniuje buvo iškilmingai priimtas net prezidentės D.Grybauskaitės.

Su Maskva A.Lukašenka pastaruoju metu visiškai susipyko, Briuselyje jau rudenį laukia nelengvi svarstymai, ar Europos Sąjungai nereikėtų atnaujinti laikinai įšaldyto kelionių draudimo aukščiausiesiems Baltarusijos pareigūnams.

Tuo tarpu Lietuvą A.Lukašenka net asmeniškai bando įtraukti į savo „karą su Maskva”. Bent jau apie bendrus energetinės nepriklausomybės stiprinimo projektus nuolat ir garsiai kalbama.

Antra vertus, nelogiška ši Baltarusijos provokacija atrodo tiktai iš pirmo žvilgsnio. Įvairūs Lietuvos diplomatai mini net kelis galimus politinius L.Bankausko sulaikymo motyvus.

Vienas jų gali būti susijęs su vidaus kova pačioje Baltarusijoje. Nors iš pažiūros atrodo, kad A.Lukašenka šioje šalyje – vienvaldis, taip tikrai nėra.

Pavyzdžiui, apie Baltarusijos KGB dalį, kuri lojalesnė Maskvai nei A.Lukašenkai, kalbama daug ir seniai. O Kremlius tikrai neatsisakytų supjudyti jam įgrisusio A.Lukašenkos su tais, su kuriais šis bando bendradarbiauti.

Bet kažką parodyti Lietuvai esą galėjo norėti net pats A.Lukašenka. Mat teigiama, kad Baltarusijos diktatorius nėra patenkintas mūsų šalies elgesiu.

Maža to – jis netgi galbūt jaučiasi apgautas: įtariamas sausio 13-osios įvykių Vilniuje kaltininkas V.Uschopčikas Minske apklaustas, o A.Lukašenka nieko apčiuopiamo už tai iš Lietuvos esą negavo.

Kai kas netgi teigia, jog Lietuvos ir Baltarusijos santykiai nėra tokie „gerėjantys”, kaip viešai atrodo. O L.Bankausko sulaikymas – vos ne vadovėlinis Baltarusijos elgesio modelis.

„Jiems juk įprasta padaryti ką nors labai bjauraus, o paskui paprasčiausiai paprašyti ko nors, kad mėšlas būtų iškuoptas. Taip buvo jau ne kartą”, – neslėpė vienas Lietuvos diplomatas.

Yra ir kitų įvairių versijų, kurios „nelogišką” Baltarusijos elgesį paverčia visai „logišku”.

Todėl L.Bankausko sulaikymo atvejis tik dar kartą turėtų priminti paprastą dalyką: A.Lukašenkos Baltarusija nėra ir negali būti patikimas partneris.

Taigi net „pragmatiškas bendradarbiavimas” su tokiu partneriu dėl pačių įvairiausių priežasčių gali baigtis tikrai liūdnai.

Tiek konkretiems asmenims, tiek visai valstybei.

P.S. Šis komentaras išspausdintas „Lietuvos ryto“ šeštadienio priedo „Rytai-Vakarai“ (2010.08.21) komentarų skiltyje

 

Komentarai | Žymos: , , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Politinė gaisrų Rusijoje šviesa

Paskelbta: 2010 Rugpjūčio 8 d.

Šią savaitę pasaulio žiniasklaida savo skaitytojams, klausytojams ir žiūrovams siūlė ne vien pragariškus vaizdus iš „degančios ir dūstančios” Rusijos. Ne mažiau aktyviai imta diskutuoti ir dėl to, kaip neregėti gaisrai pakeis ne vien gamtinį, bet ir politinį šalies kraštovaizdį.

„Siaučiant miškų gaisrams, V.Putinas demonstruoja jėgą, o D.Medvedevas rašo žinutes „Twitter”, – ši amerikiečių dienraščio „The Christian Science Monitor” antraštė, ko gero, tiksliausiai apibūdintų daugelio Vakarų ekspertų išvadas.

Rusijos premjero V.Putino ir prezidento D.Medvedevo priešprieša įsitikinę apžvalgininkai įžvelgė pranašiškų ženklų. – esą V.Putinas jau nusprendė 2012 -aisiais grįžti į prezidento postą ir dabar vėl stiprina savo pozicijas, kurdamas pagrindinio šalies problemų sprendėjo įvaizdį.

Tokioms įžvalgoms mielai antrina ir kai kurie ekspertai iš pačios Rusijos. „Dabartinė krizė suteikė V.Putinui puikią progą rodytis televizijos ekrane ir demonstruoti, kad būtent jis – padėties šeimininkas”, – aiškino Maskvos Carnegie centro analitikas N.Petrovas.

Būtų lyg ir visai logiška. Tarsi iš vadovėlio. Juo labiau kad V.Putinas pastaruoju metu tikrai neleidžia pamiršti jo nė akimirką.

Tai jis patriotinius šalies žmonių jausmus žadina pasakojimais apie dainavimą su iš JAV deportuotais šnipais „Nuo ko prasideda tėvynė”, tai kuria „kieto vyruko” įvaizdį baikerių būryje.

Jei kalbėtume ne apie Rusiją, o apie kokią nors Vakarų valstybę, galima būtų neabejoti. Tuomet politiko sugebėjimas kurti ir puoselėti savo įvaizdį bei pasinaudoti net įvairiomis tragedijomis šiam įvaizdžiui stiprinti iš tiesų gali daug reikšti.

Tačiau Rusija – ne Vakarai. Ir ten įprastos schemos nebūtinai tinka. Tad ir šį kartą apie galimą V.Putino grįžimą į prezidento postą prabilta, regis, be jokio pagrindo.

Nes V.Putinui paprasčiausiai nereikia kurti kažkokio naujo savo įvaizdžio. Nereikia ir konkuruoti su prezidentu D.Medvedevu. Tokia kova Rusijoje vyksta kitaip – užkulisiuose. Ir „kieto vyruko” įvaizdis tam visai nereikalingas.

Norint tuo įsitikinti, užtenka prisiminti, kaip daugelis klydo 2007-ųjų vasarą.

Būtent tada visi, kurie spėliojo apie 2008-ųjų prezidento rinkimus, pastebėjo, kad V.Putinas ypač rūpinasi savo įvaizdžiu. O šios tuomet gana naujoviškos kampanijos kulminacija tapo pirmas kartas, kai jis pusnuogis viešai visam pasauliui rodė savo raumenis žvejodamas Jenisejaus upėje.

Daug apžvalgininkų (manęs tarp jų tikrai nebuvo) tada padarė galutinę išvadą: V.Putinas „kieto vyruko” įvaizdį kuria ketindamas likti prezidento poste.

Tačiau jau po kelių mėnesių jų laukė staigmena – V.Putinas patvirtino, kad iš šalies vadovo posto jis tikrai trauksis, o įpėdiniu paskelbtas D.Medvedevas.

Beje, jokios įvaizdžio kampanijos tuomečiam vicepremjerui nebuvo rengiama.

Atvirkščiai, daugelis dar ir dabar prisimena, koks sutrikęs atrodė D.Medvedevas, kai išgirdo žinią, jog V.Putinas savo įpėdiniu pasirinko jį.

Vis dėlto apie politinę kovą Rusijos gaisrų akivaizdoje tikrai galima kalbėti. Tik ne tarp V.Putino ir D.Medvedevo.

Štai sudegusios Rusijos karinio laivyno bazės istorija pademonstravo, kad generolai šalyje iš tiesų praranda įtaką. Juk jiems taip ir nepasisekė nuslėpti nuo visuomenės šio gaisro ir jo padarytos žalos.

Ypač įsimintina tai, kad ne kieno nors, o pačios Gynybos ministerijos paneigimus niekais pavertė net ne visuomenės aktyvistai, o kita valdžios struktūra – Generalinė prokuratūra.

Negana to, prezidentas D.Medvedevas po šių įvykių kone „V.Putino stiliumi” surengė parodomąjį aukščiausio rango generolų „teismą”: vieniems skirtos nuobaudos, kiti iš viso atleisti.

Apskritai atrodo, kad gaisrais vėl sėkmingiau pasinaudos D.Medvedevo skelbiamos Rusijos modernizavimo programos šalininkai. Juk dabar tapo visiškai akivaizdu, kad šalies „galia” – butaforinė.

Raumenis tarptautinėje arenoje noriai demonstruojanti Rusija dar kartą įsitikino, kokia pažeidžiama ji yra viduje. Šalies infrastruktūra yra tokios būklės, kad nuo gaisrų apsiginti negali ne tik paprasti žmonės.

Prieš liepsnas visiškai bejėgė pasirodė esanti net pati Rusijos armija. Juk, pasak pranešimų, sudegė ne vien karinė technika, bet ir svarbus Gynybos štabo ryšių centras.

Todėl atrodo, jog būtent D.Medvedevas gali pasinaudoti gaisrais savo „tyliajam karui”.

Apie tokį šalies vadovo karą prieš vis dar labai įtakingas konservatyviąsias modernizavimui besipriešinančias jėgas taip pat prabilta šią savaitę.

Interviu laikraščiui „Nezavisimaja gazeta” apie tai atvirai kalbėjo Šiuolaikinio vystymosi instituto vadovas I.Jurgensas.

Šiame interviu pripažįstama, kad D.Medvedevo realios galios – vis dar labai ribotos. Skelbiama ir apie šių galių ribotumo nulemtus prezidento pralaimėjimus.

Pavyzdžiui, dėl Federalinės saugumo tarnybos įgaliojimų išplėtimo. Bet apie kokį nors D.Medvedevo konfliktą ir konkurenciją su V.Putinu – nė žodžio.

Beje, šio instituto stebėtojų tarybai vadovauja pats D.Medvedevas. Todėl ir I.Jurgenso įžvalgas analizuoti vertingiau ir įdomiau negu dar vieną „būrimą iš gaisraviečių pelenų” apie būsimą V.Putino sugrįžimą į prezidento postą.

P.S. Šis komentaras išspausdintas „Lietuvos ryto“ šeštadienio priedo „Rytai-Vakarai“ (2010.08.07) komentarų skiltyje.

Komentarai | Žymos: , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Rusijos įvaizdžių nelaisvėje

Paskelbta: 2010 Rugpjūčio 2 d.

Tikriausiai natūralu, kad diskusijos apie Lietuvos ir Rusijos santykius mūsų šalyje vėl atgijo būtent minint Medininkų tragedijos 19-ąsias metines. Juk ši kruvina istorinė žaizda bent iš dalies užgyti negalės tol, kol žudikai toliau vaikščios laisvėje.

Todėl būtų netgi keista tokią dieną iš Lietuvos lyderių lūpų neišgirsti, kad mūsų šalis ir toliau laukia net ne geranoriškumo, o paprasčiausio civilizuoos kaimyninės valstybės elgesio – tiesiog nepadėti slapstytis įtariamiems žudikams. Nes Rusija iki šiol daro būtent tai.

Kažką panašaus išgirdome. Tiek iš Seimo vadovės I.Degutienės, tiek iš prezidentės D.Grybauskaitės atstovo J.Markevičiaus lūpų. Tiesa, tik per oficialų minėjimą.

Tačiau išgirdome ir kadenciją baigusio prezidento V.Adamkaus žodį: Lietuva dabar bijo atvirai kalbėti, kas vyksta, ir pasakyti „griežtesnį žodį” Rusijai.

Išgirdome ir užsienio reikalų ministro A.Ažubalio poziciją, jog Lietuvos ir Rusijos santykiuose esą jau nugalėjo nuosaikus tonas, prasidėjo dialogas, tad, regis, būtų galima tikėtis, jog galime pereiti į naują kokybišką bendradarbiavimo lygmenį.

O iš šalies įvykius stebintis garsus ekonomikos ir tarptautinių santykių ekspertas A.Aslundas praėjusią savaitę žengė dar toliau: Maskvos santykiai su Baltijos šalimis dabar yra geresni nei kada nors anksčiau.

Žodžiai ir požiūriai tiek skirtingi, kad netgi galėtų būti vadinami nesutaikomais. Tad kuris iš jų labiausiai atspindi realybę? Ir kaip vertėtų elgtis pačiai Lietuvai?

Įdomiausia tai, kad nė vienai pozicijai pagrįsti bent jau aš nematau racionalių argumentų.

V.Adamkaus kadencijos metu iš esmės niekuomet neabejojau pagrindine strategine santykių su Rusija kryptimi. Nes būtent tokią „aktyviai gynybinę” Lietuvos poziciją diktavo pačios Rusijos veiksmai. Kaip ir kartais iš tiesų skambias pastangas neleisti Vakarams tiesiog užsimerkti prieš Kremliaus agresyvumą, šantažą ir bent jau kaimynams keltą realią grėsmę.

Bet ar tikrai yra pagrindo likti buvusio Rusijos įvaizdžio nelaisvėje ir dabar, kai visas pasaulis stebi iš tiesų įdomius pokyčius bent jau šios šalies viduje? Ar tikrai teisinga teigti, kad dabartinė Rusijos politika nė kiek nėra pakitusi? Juk būtent tai tvirtina V.Adamkus.

A.Aslundas su tokiu požiūriu tikrai ginčytųsi. Ir netgi pateikia argumentų: Rusijos agresyvumas ne tik Baltijos šalių, bet ir kitų kaimynių atžvilgiu sumažėjęs. Ir ne vien kalbant apie retoriką. Todėl šis ekspertas, regis, jau nebeabejoja naujojo Rusijos įvaizdžio virtimu realybe.

Bet ar užtenka kurį laiką nematyti agresyvių veiksmų, kad galėtume aiškinti, kad Rusijos ir Baltijos šalių santykiai geri kaip niekada? Ar Rusija žengė bent vieną realų žingsnį buvusią agresyvią politiką keisdama abipusiškai naudingo pragmatiško bendradarbiavimo linkme?

Gal pagaliau „sutaisytas” naftotiekis simbolinę prasmę įgaunančiu „Družba” („Draugystė”) pavadinimu? O gal Lietuvos indėlininkams grąžinti „Vnešekonombank” kažkada nusavinti jų pinigai? Juk suma pačiai Rusijai būtų tiek pat simbolinė, kaip ir toks geros valios gestas. O gal tie patys įtariami Medininkų žudikai sulaukė bent jau Rusijos teisingumo organų dėmesio?

Klausimų galima kelti daugiau. Bet atsakymas toks pat: „ne”. Aklavietė? Būtina grįžti prie senojo Rusijos įvaizdžio, o kartu ir prie buvusios politikos?

O gal verta išsivaduoti iš bet kokių įvaizdžių nelaisvės ir paprasčiausiai pradėti patiems aktyviai „tikrinti”, kiek realūs Rusijos politikos pokyčiai. Tam tikrai nebūtinas nuolaidžiavimas ar „prorusiška” politika. Bet būtina aktyvi ir sumani diplomatija, mūsų pačių iniciatyvos.

Tuo tarpu vis labiau atrodo, kad buvusią Lietuvos politiką Rusijos atžvilgiu keičia ne kokia nors nauja strategija ar bandymas atsižvelgti į pokyčius pasaulyje, o paprasčiausias pasyvumas ir laukimas.

Jei neerzinsime Rusijos, gal ji pati staiga mus už rankos nuves į tą „naują kokybinį bendradarbiavimo lygmenį?” Juk tokiu nauju Kremliaus įvaizdžiu taip pat kai kas tiki.

P.S. Šis komentaras išspausdintas „Lietuvos ryto“ (2010.08.02)  pirmadienio apžvalgininkų skiltyje

Komentarai | Žymos: , , , , , | 2 Komentarai

Islandija ir ES: interesai – po mitų šydu?

Paskelbta: 2010 Rugpjūčio 2 d.

Bankų krizė parodė islandams, kad geriausia užuovėja mažai šaliai – Europos Sąjunga. Tačiau prisidėti prie ES gali sutrukdyti ginčai dėl banginių medžioklės, žvejybos zonos ir milijardinių skolų mokėjimo britams ir olandams. Ar tai tiesa?

Žvilgsniai į mažytę Islandiją vėl nukrypo tuomet, kai Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrai pirmadienį nutarė pradėti derybas su šia šalimi dėl narystės.

Tačiau vos ne garsiau už pačią žinią apie derybų pradžią skambėjo pranešimai, kad patys islandai į Europos Sąjungą jau visiškai nebenori.

Praėjusį mėnesį atlikta apklausa parodė, jog įspūdinga dauguma Islandijos gyventojų yra už tai, kad šalies vyriausybė atšauktų net prašymą stoti į ES.

Tad kas nutiko: ar islandai nebemano, kad jiems reikia užuovėjos nuo krizių Europos Sąjungoje? O gal krizė Islandijoje baigėsi?

Derybų norėjo, narystės – ne?

Apie tai, kad jokios krizės, bent jau kaip krizę suprantame mes Lietuvoje, Islandijoje nėra, rašiau jau maždaug prieš mėnesį („Kodėl Lietuvai verta pavydėti „bankrutavusiai” Islandijai” – „Lietuvos ryto“ priedas  „Rytai–Vakarai”, birželio 26 d.).

Tačiau islandų požiūris į Europos Sąjungą daug sudėtingesnis, įdomesnis ir vertas daugiau dėmesio negu mitais jau tapusios banginių medžioklės, žvejybos plotų ar skolų mokėjimo problemos.

Netgi tai, kad bankų griūtis privertė islandus ieškoti užuovėjos Europos Sąjungoje, yra tik visame pasaulyje populiarus, bet nelabai pagrįstas mitas. Tam, kad jis būtų paneigtas, užtenka pažvelgti į visuomenės nuomonės apklausas šiuo klausimu.

Galbūt nustebsite, tačiau didžiausią islandų paramą narystei ES sociologai užfiksavo tikrai ne po bankų griūties, o gerokai prieš ją. Daugiau kaip 50 proc. islandų rėmė narystės ES idėją 2008 metų vidurvasarį.

O bankai šioje šalyje žlugo tų metų spalį. Ir visuomenės parama narystei ES tuomet jau nebesiekė 50 proc.

Po to jokios užuovėjos islandai ieškoti tikrai negalėjo būti linkę. Nes parama narystei ES vis mažėjo, kol šių metų pavasarį nukrito iki maždaug 20 proc.

Tačiau įdomiausia net ne tai. Įdomiausia, kad parama ne pačiai narystės idėjai, o derybų dėl narystės pradžiai po krizės iš tiesų buvo šiek tiek išaugusi.

2009 metų žiemą ji siekė net 65 proc.

Tiesa, čia būtina paminėti, kad šis rodiklis žemiau nei 55 proc. Islandijoje nėra nukritęs nuo pat 2006 metų pradžios.

Svarbu suprasti, ar naudinga

Kaip paaiškinti tokius islandiškus paradoksus?

Patys islandai juos aiškina labai paprastai, tačiau kartu neįtikėtinai racionaliai: „Mes norime pažiūrėti, kokį sandorį mums pasiūlys, tačiau prisidėti prie ES norėsime tik tuomet, jei sandoris mums bus naudingas.”

Beje, tai daug tvirčiau ir atviriau už oficialius pareigūnus kartoja paprasti žmonės: verslininkai, žuvų perdirbėjai, gidai ar net menininkai.

Tačiau, kaip jau minėjau, dabar jau dauguma islandų yra už tai, kad net ir derybos su ES būtų atšauktos. Dar vienas islandiškas paradoksas?

Galbūt. Bet ir jis turi visai racionalų pagrindą. Atrodo, kad islandai paprasčiausiai suprato, jog dabar nėra pats palankiausias metas deryboms. Ir galbūt kiek luktelėję jie galėtų tikėtis daugiau.

O gal net paaiškės, jog besikeičianti padėtis pasaulyje parodys, kad narystė ES Islandijai apskritai negali būti naudinga.

Vyriausybė derybų dabar, žinoma, neatšauks. Bet paprasti žmonės tikrai to norėtų.

O tikimybę, kad islandai referendumu kada nors artimoje ateityje pritartų narystei ES, regis, skeptiškai vertina net ES šalininkai.

Pasaulis – daug platesnis

Netikite, kad paprasti žmonės gali mąstyti taip racionaliai?

Lankydamasis Islandijoje susitikau ir su narystės ES priešininkų stovyklos vienu lyderių tapusiu istorijos mokytoju Pallu Vilhjalmssonu. Kaip manote, apie ką jis kalbėjo pirmiausia?

Tikrai ne apie banginių medžioklę, žvejybos plotus ar skolas britams ir olandams.

Šių atskiroms visuomenės grupėms svarbių problemų jis, žinoma, neneigė. Bet kalbą pradėjo filosofiniais pamąstymais apie tai, kad visa islandų istorija nulemta jų ypatingos geografinės padėties pasaulyje ir sugebėjimo gyventi ir išlikti be niekieno pagalbos.

Manote, kad tai – tik išvedžiojimai? Netrukus istorijos mokytojas prabilo daug konkrečiau. Jis pabrėžė, kad ES priešininkų judėjimas neatsitiktinai pavadintas „Heimssyn” (islandiškai – „Pasaulis”).

Šis judėjimas labiausiai pabrėžia netgi ne galimas narystės ES grėsmes, bet tai, jog islandai daugiausia galimybių turi savo naudai panaudodami ryšius su visu pasauliu, o ne tapdami vienos kurios nors grupės dalimi.

„Juk visi žino, kaip islandai sėkmingai sugeba keisti savo žvejybos laimikių rinkas priklausomai nuo to, kur naudingiausia žuvis parduoti dėl valiutos kurso svyravimų.

Tas pats ir globalesniame žaidime”, – netikėtą pavyzdį pateikė P.Vilhjalmssonas.

Kovos dėl Arkties atspindžiai

Apie ką jis kalba? Tikriausiai girdėjote apie naujausią XXI amžiaus geopolitinės kovos areną – kovą dėl Arkties.

Islandai apie tai ne tik girdėjo. Čia jau gali išvysti žemėlapių, kuriuose ledynai nebepažymėti. Gali ir aptarti būsimus laivybos kelius iš Kinijos į Europą būtent per Islandiją.

Beje, ne laivybos, o kol kas paprastus kelius į Islandiją net aukščiausio lygio Kinijos delegacijos jau seniai pramynė. Ir kartais net patys islandai stebisi kinų aktyvumu šioje mažoje šalyje.

Gal tai tėra ateities vizijos, bet islandai apie jas tikrai žino. Žino ir ne vien apie galimą geopolitinę Arkties reikšmę, bet ir apie teoriškai ten slypinčius turtus.

O P.Vilhjalmssonas atvirai sako, kad šiame žaidime Islandijai daug naudingiau būtų suvienyti jėgas ne su Europos Sąjunga, o su Norvegija ir Grenlandija.

Labiausiai trokšta euro

Ar viso to nežino Europos Sąjunga? O gal jai tai nerūpi? Drįsčiau abejoti. Todėl ir pareiškimai, kad Islandija ES dalimi galėtų tapti tik nesitikėdama jokių nuolaidų, gali pasirodyti tik dūmų uždanga.

O islandai tikrai turi prabangą niekur neskubėti. Būdami Europos Ekonominės erdvės nariai, laisvosios prekybos zonos privalumais ES islandai naudojasi lygiai taip pat, kaip ir visi ES nariai. Maža to, jie yra prisijungę ir prie Šengeno erdvės.

„Mes juk ir dabar 75 procentais esame ES, todėl dėl likusių reikia gerai pagalvoti”, – tokius žodžius irgi išgirdau ne iš kokio pareigūno ar eksperto, o iš gatvėje užkalbinto žmogaus.

Tiesa, yra viena sritis, kurioje atviri ES vartai islandus iš tiesų traukia. Tai – euras. Pavargę nuo kronos nestabilumo – 2008 metų devalvavimas jiems tikrai nebuvo naujiena – islandai, regis, euro zonoje sutiktų būti net nestodami į ES.

Bet ar tai įmanoma?

P.S. Šis komentaras išspausdintas „Lietuvos ryto“ šeštadienio priede „Rytai-Vakarai“ (2010.07.31)

 

Asmeninis žvilgsnis į kitas šalis | Žymos: , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Jaunoji politikų karta – į naujas „aukštumas“

Paskelbta: 2010 Liepos 28 d.

„Nėra to blogo, kuris nevirstų dar blogesniu“, – tik šiuo kalambūru, ko gero, galima būtų apibūdinti naujausias žinias iš net vidurvasarį visų Lietuvos nuodėmių ir nelaimių simboliu toliau sėkmingai virstančio Seimo. Mat žinios šį kartą apie vadinamąją jaunąją politikų kartą.

Turbūt daugelis bent jau besidominčiųjų politika pamena ne kartą skambėjusias kalbas, kad viena Lietuvos partinės sistemos bėdų – partijose nevykstanti lyderių ir kartų kaita. Esą senieji lyderiai visiškai uzurpavę valdžią, o pažangiai mąstančiam ir galbūt sąžiningesniam jaunimui prasimušti nėra jokių galimybių.

Todėl ir pati partinė sistema esą virsta savotiška „pelke“, kurioje nuolat skęsta ir paprastas rinkėjas: į valdžią renkami arba tie patys jau ne kartą susikompromitavę, arba visiškai nauji, politikos anksčiau net neragavę “gelbėtojai“, kurie, vos atėję į valdžią, taip pat susikompromituoja.

Politiniai veikėjai Lietuvoje esą tiesiog neturi galimybės „subręsti partijose“, kaip tai įprasta brandesnės demokratijos šalyse.

Tačiau du visiškai skirtingo politinio sparno partijų „jaunosios kartos“ atstovai, regis, pasišovė įrodyti, kad visos šios įžvalgos – niekinės. O jaunoji politikų karta jau pranoksta senąją. Pranoksta taip, kad gal geriau jos ir visai nebūtų. Nes, net ir pamindami sąžiningumo ir paprasčiausio padorumo principus, „senieji politikai“ bent jau nebuvo pasiekę tokių įžūlumo viršūnių.  

Galbūt kam nors atrodys ir kitaip, bet aš manyčiau, jog tai, kuo šią savaitę išgarsėjo konservatorius M.Adomėnas ir socialdemokratas A.Šedžius - tikrai naujos Lietuvos politikos „aukštumos“.

Nes bent jau aš neprisimenu, kad kas nors Lietuvoje iki šiol būtų drįsęs viešai siūlyti iš viso panaikinti kokią nors instituciją, kuri yra pradėjusi tyrimą jo paties ar jo artimųjų atžvilgiu. O socialdemokratas A.Šedžius išdrįso.

Neteko iki šiol girdėti ir to, kad koks nors interesus supainiojęs politikas dėl jam žeriamų priekaištų viešai kaltintų „Rusijos užsakymą“.

Apie politinių oponentų pinkles iš „prisidirbusių“ politikų lūpų teko girdėti ne kartą. Bet, kad asmeninį kurio nors politiko puolimas būtų suorganizuotas ne bet kur, o tiesiai iš Maskvos, nepamenu girdėjęs net iš nuolat (beje, dažnai visai teisingai) apie Rusijos grėsmę anksčiau kalbėjusių konservatorių. 

Bet M.Adomėnas peržengė ir šią ribą. Tiesa, keista, kodėl šį Seimo narį „stebina tik žurnalistų nekritiškas patiklumas“. Kodėl tuo pačiu jis dar neapkaltino ir pačios prezidentės D.Grybauskaitės? Juk ji iš esmės apie M.Adomėną ir afera kvepiančią istoriją, į kurią jis įsipainiojo, kalba tą patį, ką ir šį parlamentarą taip erzinantys žurnalistai.

O juk galėtume dar įspūdingesnę sąmokslo teoriją turėti. Ypač žinant nerimstančias kalbas apie tariamai „prorusišką“ D.Grybauskaitės užsienio politiką.  

Ir turbūt jau nebereikėtų stebėtis, jei iš Lietuvos politikų išgirstume net tai. Tačiau įsiminti jų „pasiektas aukštumas“ tikrai vertėtų. Bent jau iki kitų rinkimų.

Komentarai | Žymos: , , , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Baltarusijos lošimas

Paskelbta: 2010 Liepos 25 d.

Ryšiai su kaimyne Baltarusija – nuo seno daug diskusijų Lietuvoje kelianti tema. Tačiau šios diskusijos dažniausiai ir prasideda, ir baigiasi kokio nors konkretaus vienadienio Lietuvos valdžios sprendimo Baltarusijos atžvilgiu aptarimu.

O ar pati Lietuvos valdžia turi santykių su Minsku strategiją apskritai?

Toks klausimas dar aktualesnis gali tapti pastaruoju metu, kai vis smarkiau įsiliepsnoja karas tarp A.Lukašenkos ir Rusijos. Mat į šį karą A.Lukašenka tikrai bandys, o tiksliau, jau bando įtraukti ir Lietuvą.

Ryškiausiai matomas tapo informacinio karo tarp A.Lukašenkos ir Kremliaus frontas.

Paskutiniu Europos diktatoriumi A.Lukašenką dabar jau garsiai vadina ne tik Vakarai, bet ir Kremliui pavaldžios Rusijos televizijos. Maža to, jos kuria ir rodo filmus net apie Baltarusijos režimo nusikaltimus, primindamos ir dingusių opozicijos veikėjų istorijas.

Nenuostabu, kad A.Lukašenka ilgai nelaukęs smūgiuoja atgal. Kam jau kam, tik ne saugumiečių klanų valdomos valstybės simboliu tapusiam Rusijos premjerui V.Putinui (būtent jį A.Lukašenka laiko asmeniniu priešu) skaičiuoti Baltarusijos lyderio nuodėmes.

Ne vienas opozicijos veikėjas ir žurnalistas V.Putino režimo įsitvirtinimo metais buvo nužudytas ne vien pačioje Rusijoje.

Pasaulis iki šiol dar nepamiršo ir „plutonio šou“ Londono centre, kurio auka tapo Kremliaus kritiku tapęs buvęs saugumietis A.Litvinenka.

Tačiau Lietuvai svarbiausia net ne tai. Svarbiau ne tik pastebėti, bet ir bandyti analizuoti, kaip noriai A.Lukašenka karo su Maskva sąjungininkais renkasi labai netikėtus partnerius.

Praėjusią savaitę tokiu sąjungininku, regis, galutinai tapo net Gruzijos prezidentas M.Saakašvilis.

Dar neseniai A.Lukašenka jį laikė kone grėsmingo spalvotųjų revoliucijų užkrato simboliu. M.Saakašvilis savo ruožtu noriai vadino A.Lukašenką paskutiniu Europos diktatoriumi.

Tačiau dabar viskas pasikeitė. M.Saakašvilio interviu parodytas netgi per Baltarusijos televiziją, o Gruzijos ir Baltarusijos vadovai akivaizdžiai pradėjo laikytis „mano priešo priešas yra mano draugas“ politikos. Juk Kremlius neslepia priešiškumo nei A.Lukašenkai, nei M.Saakašviliui.

Šio informacinio karo su Maskva lauke ne savo noru šią savaitę atsidūrė netgi Latvijos prezidentas V.Zatleras.

Jo interviu irgi parodė Baltarusijos televizija. Šis interviu iš anksto buvo anonsuotas kaip dar vienas Minsko atsakomasis šūvis informaciniame kare su Maskva. Dėl to Latvijos prezidento tarnybai netgi teko oficialiai neigti, kad šalies vadovo žodžiai galėtų būti taip vertinami.

Lietuvos atstovų pavardės ir veidai A.Lukašenkos informacinio karo fronte kol kas nešmėžuoja. Bet tai nereiškia, kad mūsų šalies nėra bandoma įtraukti į mūšį su Maskva.

Pavyzdžiui, A.Lukašenka net neslepia, kad jo susidomėjimas galimybe dalyvauti plėtojant suskystintųjų dujų terminalo projektą arba Venesuelos naftos gabenimo į Baltarusiją per Klaipėdos uostą idėjos yra kovos su Rusija ginklai.

Lietuvą tai lyg ir turėtų džiuginti. Ir ne vien dėl ekonominių motyvų. Juk energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos yra mūsų pačių tikslas.

O jeigu tos nepriklausomybės daugiau turės ir Baltarusija – mums tikrai nebus blogiau. Net jei taip ir būtų sustiprintos paskutinio Europos diktatoriaus režimo pozicijos?

Kitas paradoksas yra tas, kad tenka pripažinti, jog A.Lukašenka – kol kas vienintelis realus Baltarusijos nepriklausomybės garantas.

Simboliška, bet stiprėjančio karo su Minsku akivaizdoje šią savaitę Maskvoje netgi Rusijos valdžios atstovai priėmė Baltarusijos opozicijos lyderius. Tos pačios opozicijos, apie kurios vizitus dažniausiai garsiai skelbiama iš Briuselio ar net Vašingtono. Tačiau ir Maskvoje jie – tikrai ne reti svečiai.

O Europoje jau pasigirsta kalbų, kad Briuselis ar bent jau didžiųjų ES valstybių sostinės galbūt nebyliai pritartų net Rusijos norui vienu ar kitu būdu nuversti A.Lukašenką. Juk ir „demokratija laimėtų“, ir partnerystę su Maskva tai sustiprintų.

Argi Lietuvai naudinga būtų tokia Europos politika? Tikriausiai ne.

Bet ar iš tiesų verta leistis įtraukiamiems į karą prieš Maskvą A.Lukašenkos pusėje? Netgi jei tai – ir bendros energetinės nepriklausomybės projektai.

Juk, netgi „atidėjus į šalį“ demokratijos gynimo vertybes, A.Lukašenka tikrai netapo labiau prognozuojamas vien todėl, kad dabar pagrindinis jo priešas – Rusija ir V.Putinas.

O kas, jei Maskva kurį nors kartą vis dėlto nuverstų A.Lukašenką? Juk Lietuvos energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos projektai tuomet irgi galėtų bent jau iš dalies atsidurti Maskvos ar jos statytinių rankose.

Taigi Rusijos ir Baltarusijos santykiai užmena nemažai mįslių ir Lietuvai. Vienareikšmio atsakymo, kaip naudingiausia elgtis mūsų šaliai, tikrai nėra.

Aišku tik viena – politika „mano priešo priešas yra mano draugas“ mums tikrai netinka. Akivaizdu, jog negali viskas būti matuojama ir vien vienadiene „ekonomine nauda“.

Bet ar turi Lietuvos valdžia labiau pagrįstus atsakymus ir strategiją apskritai?

P.S. Šis komentaras išspausdintas šeštadienio (2010.07.24) „Lietuvos ryto“ priedo „Rytai-Vakarai“ komentarų skiltyje

Komentarai | Žymos: , , , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!