V.Putino ir D.Medvedevo „konfliktas“: dūmų uždangą praskleidus

Paskelbta: 2011 Kovo 28 d.

Nors praėjusią savaitę pasaulis vis dar stebėjo dramatiškus įvykius Japonijoje ir Libijoje, svarbiausia ir labiausiai aptarinėjama tarptautinės politikos tema tapo tariamas Rusijos premjero V.Putino ir prezidento D.Medvedevo konfliktas.

Praėjusį pirmadienį nuskambėjęs ypač griežtas V.Putino pasisakymas apie karinę operaciją Libijoje, kurią Rusijos premjeras lygino su kryžiaus žygiu, iškart patraukė viso pasaulio dėmesį.

Kaip kitaip – juk Rusija pati prieš tai uždegė žalią šviesą kariniams veiksmams, nusprendusi nepasinaudoti veto teise JT Saugumo Taryboje.

Bet ypač garsiai apie „iki šiol neregėtą V.Putino ir D.Medvedevo susikirtimą” prabilta, kai Rusijos prezidentas po kelių valandų viešai sukritikavo V.Putino poziciją ir net pamokė premjerą „atidžiau rinktis žodžius”.

Visi pastebėjo, kad D.Medvedevas prieš televizijų kameras kritikavo V.Putiną lyg specialiai vilkėdamas striukę, ant kurios puikavosi užrašas „Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas”.

Toks elgesys įvertintas kaip ženklas, kad Rusijos prezidentas pagaliau nusprendė įtvirtinti valdžią ir labai aiškiai parodė premjerui jo vietą.

Neliko nepastebėta ir tai, kad Rusijos televizijos kanalai tarsi susitarę vakaro žiniose jau nerodė dieną transliuoto V.Putino pareiškimo, bet visi supažindino su D.Medvedevo pozicija.

V.Putinas kitą dieną pripažino, kad vienintelė oficiali Rusijos pozicija yra ta, kurią skelbia už užsienio politiką atsakingas prezidentas.

Ir kartu patikino, jog jokių nesutarimų tarp jo ir šalies vadovo nėra.

Skamba tarsi rimtas prezidento valdžios įtvirtinimo Rusijoje signalas? O gal tai ilgai laukta prezidento rinkimų kampanijos, kurioje ietis surems V.Putinas ir D.Medvedevas, pradžia? Ar vis dėlto matėme tiktai viešųjų ryšių akciją – savotišką „gerojo ir blogojo policininko” žaidimą?

Tokiomis spėlionėmis ir įvairiausiais tariamo konflikto vertinimais visą šią savaitę mirgėjo pasaulio žiniasklaida.

Ne kartą sakiau, kad bent jau aš ne tik jokio konflikto, bet ir esminių nesutarimų ar skirtingų pozicijų tarp V.Putino ir D.Medvedevo neįžvelgiu.

Tą patį būčiau linkęs pakartoti į šįkart. Argumentų tam – daugiau negu pakanka.

Pirmiausia, jeigu tai išties būtų buvęs konfliktas, sunku patikėti, jog pats V.Putinas būtų taip nuolankiai leidęsis, kad jam būtų viešai pamokslaujama.

Juk jokio jo atkirčio D.Medvedevui taip ir nesulaukėme.

Kita vertus, jeigu tai iš tiesų būtų buvęs konfliktas, rinkimų kampanijos pradžia ar netgi paprasčiausias V.Putino įvaizdžio stiprinimas vidaus politikos lauke, sunku paaiškinti, kodėl jo pareiškimo staiga nebeliko visose Rusijos televizijų vakaro naujienų laidose.

Galbūt D.Medvedevas jau tapo toks visagalis, kad sugeba akimirksniu nutildyti visus V.Putino šalininkus? Aš drįsčiau teigti, kad viskas daug paprasčiau – valdantysis tandemas tiesiog nenorėjo, kad tariami jų tarpusavio nesutarimai būtų eskaluojami šalies viduje.

Tad ką gi vis dėlto reiškia visas šis spektaklis?

Nors ir keista, kone visi V.Putino ir D.Medvedevo konflikto įkaitinti apžvalgininkai pamiršo vieną labai svarbią detalę. V.Putino žodžiai nuskambėjo tą pačią dieną, kai į Maskvą atvyko JAV gynybos sekretorius R.Gatesas.

Maža to, be jam būdingų operacijos Libijoje palyginimų su kryžiaus žygiu, V.Putinas karinių veiksmų kritiką panaudojo keistokam išpuoliui prieš JAV.

Keistam todėl, kad būtent JAV iš visos dabartinės koalicijos buvo mažiausiai linkusi kariauti Libijoje. Pats R.Gatesas tam yra net viešai prieštaravęs. V.Putinas to tikrai negalėjo nežinoti, tačiau būtent JAV jis apkaltino, kad karinės intervencijos esą tampa šalies „prekės ženklu”.

Ir nė žodžio apie Prancūziją bei Didžiąją Britaniją, kurios šį kartą buvo aktyviausios karinio įsikišimo šalininkės.

Kaip visa tai suprasti? Tikrai galima spėti, jog tiek V.Putino, tiek D.Medvedevo pareiškimai buvo tiesiog derybų su R.Gatesu, o gal ir platesnių santykių su JAV taktikos dalis.

Taip, taip – tas pats „gerojo ir blogojo policininko” žaidimas. Juk pačiose JAV vis dažniau girdima kritika, jog Vašingtono politika Rusijos atžvilgiu – pernelyg vienpusiška. Geranoriškumas Rusijai esą rodomas dažnai nesulaukiant tokio pat atsako.

Todėl tikrai naudinga kartais priminti, kad Rusija turi tarsi du veidus: D.Medvedevo ir V.Putino. Ir jei Maskva bus per daug spaudžiama, pasaulis gali vėl išvysti jį anksčiau gąsdinusį senąjį V.Putino veidą.

Bent jau R.Gatesui šią savaitę Maskvoje tai turėjo tapti akivaizdu. Juo labiau kad panašiai kaip V.Putinas po derybų su JAV gynybos sekretoriumi surengtoje spaudos konferencijoje prabilo ir gynybos ministras A.Serdiukovas.

Tačiau apie jokius rimtesnius pokyčius Rusijoje, juo labiau konfliktą tarp V.Putino ir D.Medvedevo, kalbėti tikrai nereikėtų.

Daug iškalbingesnis ženklas, kur link, nors ir lėtai, pastaruoju metu juda ši Lietuvos kaimynė, yra neseniai paskelbtas kitas pranešimas.

Turiu galvoje Pilietinės visuomenės plėtros ir žmogaus teisių tarybos prie Rusijos prezidento siūlymą pripažinti Sovietų Sąjungos atsakomybę už totalitarinių režimų nusikaltimus ir netgi Antrąjį pasaulinį karą.

Kitaip, pasak šios tarybos, Rusijos modernizuoti neįmanoma.

P.S. Šis komentaras išspausdintas „Lietuvos ryto“ šeštadienio priedo „Rytai-Vakarai“ (2011.03.26) komentarų skiltyje.

Komentarai | Žymos: , , , , , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

A.Kubiliaus komanda – tragikomedijos meistrai

Paskelbta: 2011 Kovo 7 d.

A.Kubiliaus Vyriausybė tikrai turi gerų norų ir užmojų. Nors niekuomet neslėpiau skeptiško požiūrio į daugelį šios Vyriausybės veiksmų, rašau tai be jokios ironijos ir visiškai įsitikinęs.

Juk tikrai reikšmingas yra užmojis po 20 nepriklausomybės metų pagaliau imtis vaduoti Lietuvą nuo energetinės priklausomybės iš Rytų.

Ne mažiau svarbus ir sveikintinas siekis priversti valstybines įmones duoti naudos visiems Lietuvos žmonėms, o ne tenkinti kieno nors asmeninę ar „grupės draugų” gerovę.

Tik pritarti galima ir pastangoms pagaliau bent kiek išskaidrinti viešųjų pirkimų konkursus, taip atimant kažkam galimybę kasmet iš visų Lietuvos žmonių paprasčiausiai vogti milijardus.

Bet kodėl A.Kubiliaus komanda bet kurią tikrai sveikintiną savo iniciatyvą anksčiau ar vėliau paverčia tragikomedija?

Kodėl ji nuolat elgiasi taip, kad ne tik į pačią Vyriausybę susminga tikras pašaipų strėlių lietus, bet ir daugiau ar mažiau sukompromituojama teisingoji iniciatyva?

Būtent taip praėjusią savaitę nutiko ūkio ministrui D.Kreiviui ir jo garsiajai „pažymai” dėl viešųjų pirkimų skaidrinimą esą lydėjusio suinteresuotų asmenų spaudimo.

Nei iš pastangų skaidrinti viešuosius pirkimus (o šiokių tokių teigiamų poslinkių šioje srityje iš tiesų galima įžvelgti), nei iš tai padaryti užsimojusiems asmenims daromo spaudimo šaipytis lyg ir nederėtų.

Tačiau vos praėjusią savaitę paskelbta visa garsioji „pažyma”, ji akimirksniu suteikė įkvėpimo feljetonų kūrėjams. Išbandyti jėgas šiame žanre susigundė net keli garsūs apžvalgininkai.

Bet, tarkime, kad į tai neverta kreipti dėmesio, – gal tiesiog tie garbūs apžvalgininkai nieko nesupranta arba net piktavališkai šaiposi iš rimtų dalykų.

Tačiau kaip tuomet suprasti premjerą A.Kubilių? Iš pradžių, kol visuomenė dar nežinojo „pažymos” turinio, jis viešai pareiškė, kad ten pateikiami faktai – šokiruojantys.

Tačiau vos tik pati „pažyma” buvo išviešinta, A.Kubilius viešai pareiškė, kad nemato jokio spaudimo D.Kreivio aprašytoje daugiabučių renovavimo viešinimo konkurso istorijoje.

Vėliau vienas valdančiosios koalicijos partnerių A.Valinskas žurnalistams net pranešė, kad gavo premjero „žodinį atsiprašymą” dėl D.Kreivio pateiktos medžiagos. Ji, pasirodo, buvo tik klaidingos interpretacijos.

Ir kas tuomet gali tikėti kitais „pažymoje” išdėstytais teiginiais, jei vieną septintąją jos dalį pats premjeras laiko net jo atsiprašymo vertomis D.Kreivio interpretacijomis?

Bet užteks apie D.Kreivį. Prisiminkime Vyriausybės užmojus pertvarkyti valstybinių įmonių valdymą.

Iš pradžių buvo „Visuomis”, kurį net prezidentė D.Grybauskaitė pavadino „blogiausiu pavyzdžiu, kaip galima sunaikinti gerą idėją”.

Tačiau viską vainikavo premjero patarėjas M.Majauskas. Jis ne tik sukėlė skandalą skambindamas valstybinių įmonių vadovams ir konkrečiai nurodinėdamas, kiek dividendų jie turi perversti į biudžetą.

M.Majauskas, esą radęs vaiko vežimėlyje lenktinį peilį, kreipėsi į policiją ir be jokių įrodymų viešai apkaltino grasinimais „Lietuvos geležinkelių” vadovą S.Dailydką. Tuomet jau ir Vyriausybės bandymas reformuoti valstybinių įmonių valdymą virto paprasčiausiu anekdotu.

Anekdotu arba donkichotiška kova su vėjo malūnais jau virsta ir labai svarbios Vyriausybės pastangos išsivaduoti iš „Gazprom” gniaužtų. Mat energetikos ministrui A.Sekmokui kažkodėl neužtenka tylaus ir nuoseklaus darbo siekiant energetinės nepriklausomybės.

Jam labiau patinka viešas žodžių karas su „Gazprom”.

Rezultatas – tiek A.Sekmokas, tiek ir visa Vyriausybė smaigstoma ietimis už tai, kad „Gazprom” Lietuvai dujas ėmė pardavinėti brangiau negu Latvijai ir Estijai. O lygiai tą patį, ką ir lietuviai, tačiau tyliai darantys estai, regis, ir vėl mus aplenks.

Argi šiai Vyriausybei reikalingi priešai, kai ji pati – tokia?

P.S. Šis komentaras išspaudintas „Lietuvos ryto“ (2011.03.07) pirmadienio komentarų skiltyje.

 

Komentarai | Žymos: , , , , , , , , , , | 2 Komentarai

Premjere, apsidairykit!

Paskelbta: 2011 Kovo 6 d.

Lietuvos premjeras A.Kubilius tikrai mėgsta kartais pasipuikuoti žiniomis, ką rašo ir kaip įvykius analizuoja ir komentuoja solidžioji pasaulio žiniasklaida – „Financial Times”, „The Economist” ar „The New York Times”.

Tačiau pastaruoju metu A.Kubiliaus dėmesys pasaulio spaudai, atrodo, gerokai atbuko. Kitaip premjeras tikrai būtų pastebėjęs akivaizdžias paraleles tarp dviejų skandalų Lietuvoje ir Vokietijoje. Ir galbūt netgi padaręs išvadas.

Taip jau sutapo, kad, mūsų šalyje vis nesiliaujant vadinamajai D.Kreivio epopėjai, šią savaitę Vokietijoje panašus skandalas sulaukė logiškos pabaigos – atsistatydino šalies gynybos ministras K.Th.zu Guttenbergas.

Tiesa, D.Kreivio su Vokietijos ministru net palyginti nėra kaip. K.Th.zu Guttenbergas yra tikra žvaigždė, kuriai netolimoje ateityje prognozuotas paties Vokietijos kanclerio postas, o jo staigus iškilimas politikoje lygintas net su JAV prezidento B.Obamos šuoliu į viršūnę.

K.Th.zu Guttenbergas ne veltui laikytas tiek žiniasklaidos, tiek rinkėjų numylėtiniu. Tad nenuostabu, kad ministras galėjo tikėtis, jog jo asmenybės žavesys ir populiarumas padės jam išsaugoti postą net per skandalą.

Tačiau taip neatsitiko. Antradienį K.Th.zu Guttenbergas pranešė, kad traukiasi iš posto, nors kaltinimai jam niekaip nebuvo susiję su ministro darbu.

Tiesiog paaiškėjo, kad ministras, prieš kelerius metus rašydamas daktaro disertaciją, ištisas jo dalis nukopijavo nuo kitų darbų, neminėdamas šaltinių.

Vokietijoje šito pakako ne tik tam, kad populiarus ministras būtų tiesiog jėga išverstas iš posto. Ilgas politiko delsimas pasitraukti netgi privertė visą Vokietiją diskutuoti apie „visiškai žlugusią šalies politinę moralę”.

Negana to, šis žlugusios politinės moralės liūnas iki ausų į purvą įmurdė ir Vokietijos kanclerę A.Merkel. Mat ši, panašiai kaip A.Kubilius dėl D.Kreivio, beatodairiškai stojo į susikompromitavusio politiko pusę.

„Aš jį priėmiau dirbti ministru, o ne studijų asistentu”, – tokie ministrą ginantys A.Merkel žodžiai dabar Vokietijoje jau vadinami vinimi į pačios kanclerės moralinio autoriteto karstą.

„A.Merkel ne tik užtraukė sau gėdą prieš Vokietijos akademinį elitą. Ji nuveikė nei daug, nei mažai – išdavė patį konservatyvių vertybių pamatą. Ji prarado savo moralinį kompasą”, – tokiais ir panašiais komentarais šią savaitę Vokietijos ir net didžioji pasaulio žiniasklaida jau kalė prie kryžiaus ne atsistatydinusį ministrą, o pačią kanclerę.

Ar visa tai tik dėl netinkamai parašytos disertacijos?

„Tai niekuomet nebuvo istorija apie citatas ir išnašas disertacijoje. Tai – istorija apie sąžiningumą, pasitikėjimą ir asmeninį pavyzdį”, – skubėjo aiškinti Vokietijos komentatoriai.

Nors Vokietijoje, ko gero, ir taip viskas visiems aišku.

Kas kita – Lietuvoje. Nors prezidentė D.Grybauskaitė savo atstovo lūpomis aiškiai leido suprasti, kad D.Kreivys privalo atsistatydinti tiktai dėl to, kad „politiškai susikompromitavo”, A.Kubilius šią savaitę žengė gerokai toliau nei savo ministrą gynusi A.Merkel.

Lietuvos premjeras staiga griebėsi net keisto visuomenės interesų advokato vaidmens.

„Prezidentė turi teisę nesutikti su premjeru dėl kurio nors ministro, bet visuomenė turi teisę žinoti tokio nesutikimo argumentus ir ar tie argumentai yra pagrįsti”, – iš esmės jau atvirą iššūkį prezidentei metė A.Kubilius.

Premjeras visiškai teisus dėl visuomenės teisės žinoti. Tik su savo pareiškimu jis pavėlavo daugiau kaip metus. 2010-ųjų sausį A.Kubilius nė nemanė reikalauti, kad prezidentė viešai paaiškintų, kodėl tuometis užsienio reikalų ministras V.Ušackas staiga neteko šalies vadovės pasitikėjimo ir buvo priverstas atsistatydinti.

Tačiau būtent tąkart, skirtingai negu dabar, prezidentės reikalavimo dėl ministro atsistatydinimo tikrieji motyvai iki šiol liko tikra mįslė.

Todėl dabartinį A.Kubiliaus viešą reikalavimą D.Grybauskaitei galima vertinti vienareikšmiškai – premjeras nesupranta arba nenori suprasti to, ko nesuprato ir kanclerė A.Merkel.

D.Kreivio istorija – ne apie jo motinai parduotas akcijas, ne apie privačių interesų deklaracijas ir ne apie sėdėjimą ant dviejų – verslininko ir politiko – kėdžių, kaip teigė D.Grybauskaitė.

Taip pat tai nėra istorija apie premjerui šiurpą sukėlusį spaudimą D.Kreiviui dėl viešųjų pirkimų skaidrinimo. Jei Vyriausybė norės dirbti šia linkme, tą puikiausiai galės daryti ir bet kuris kitas ministras.

Visai kaip Vokietijoje – D.Kreivio istorija yra „apie sąžiningumą, pasitikėjimą ir asmeninį pavyzdį”.

Regis, tai suprato Seimo pirmininkė I.Degutienė, ne kartą pareiškusi, kad D.Kreivys turi trauktis. Ir panašių klausimų, kaip A.Kubiliui, jai paprasčiausiai nekilo. Atvirkščiai, dar skandalo pradžioje I.Degutienė teigė, kad D.Kreivys „turi būti skrupulingesnis derindamas viešuosius ir privačius interesus”.

Panašiai – ir Vokietijoje. Čia Bundestago pirmininkas, A.Merkel vadovaujamų krikščionių demokratų atstovas N.Lammertas netgi išdrįso drastiškai įvertinti skandalo poveikį visai šaliai: „Tai vinis į pasitikėjimo mūsų demokratija karstą.”

Tiesa, A.Merkel jo taip ir neišgirdo. Kol kas nieko girdėti nenori ir A.Kubilius.

Bet gal apsidairykit, premjere, aplinkui – gal atsivers akys?

P.S. Šis komentaras išspausdintas „Lietuvos ryto“ šeštadienio priedo „Rytai-Vakarai“ (2011.03.05) komentarų skiltyje. 

 

Komentarai | Žymos: , , , , , , , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Valdovų rūmai – ir valdžios neįgalumo simbolis

Paskelbta: 2011 Vasario 7 d.

Valdovų rūmai praėjusią savaitę grįžo į visuomenės dėmesio centrą. Tuo tarsi dar kartą patvirtinta, kad jie – tikras šiuolaikinės Lietuvos simbolis.

Vieni Valdovų rūmuose siūlo įrengti Korupcijos muziejų, kiti būtinai paskelbti valstybinės svarbos kultūros objektu. Tik ne tokiu, kokį įsivaizduoja oficialiai tokius siūlymus teikiantys. O tokį, kuris atspindėtų visas šiuolaikinės Lietuvos piktžaizdes. Ne tik korupciją, bet ir visišką valdžios neįgalumą.

Štai premjeras A.Kubilius praėjusią savaitę viešai pareiškė, kad labai sunku apsispręsti, ką daryti dėl Valdovų rūmų statybos. Tik Vyriausybės vadovas, atrodo, nesusimąstė, kad Valdovų rūmai jau tapo ir jo bei jo Vyriausybės valdymo simboliu. Taip, taip – tarsi paminklas ne tik velioniui A.Brazauskui, bet ir visam A.Kubiliaus valdymui.

Kodėl? Ogi todėl, kad ši istorija – geriausias pavyzdys, kaip iš tiesų valdoma mūsų valstybė.

Pirmiausia prisiminkime 2008 metų rudenį – konservatorių vadovaujamos koalicijos atėjimą į valdžią.

Skaičiuodami, kam naujoji Vyriausybė nutarė mažinti finansavimą, o kam – ne, žurnalistai netruko pastebėti, kad yra viena eilutė, kurioje finansavimą siūloma netgi didinti.

Tai – Valdovų rūmų statyba, kuriai užsimota skirti netgi 18 milijonų litų daugiau, negu buvo numatęs „išlaidūnas G.Kirkilas” su savo komanda.

Nors kalbos apie nežinia kur dingstančius šiai statybai skirtus milijonus sklandė jau tada.

Kilo nedidelis triukšmas, į kurį naujoji valdžia, žinoma, nedelsdama reagavo. Konservatorių frakcijos nariai A.Ažubalis ir M.Adomėnas Seime net įregistravo protokolinio nutarimo projektą dėl Valdovų rūmų statybos finansinio audito.

Atrodė – viskas: pinigų švaistymas nežinia kur ir kam liausis. Juo labiau kad ir papildomų milijonų Valdovų rūmams statyti galiausiai skirta ne 18, o keliais mažiau.

Bet praėjo metai – ir vėl viskas iš pradžių. Naujojo biudžeto projekto svarstymas – nauji klausimai dėl Valdovų rūmų. Šį kartą netgi vien klausimais to nepavadinsi – tikras skandalas. Ir ne vien dėl toliau nežinia kam leidžiamų milijonų.

Paaiškėjo, kad neveikiančiuose Valdovų rūmuose jau dirba ne vienas ir ne du – net 72 žmonės. Nors kai kuriose veikiančiose panašiose įstaigose etatų – gerokai mažiau.

Premjeras A.Kubilius, žinoma, negali nereaguoti į žmonių nuotaikas. Jis kartu su Seimo pirmininke I.Degutiene viešai pareiškia, kad situacija nenormali, ir net paskelbia apie specialios komisijos padėčiai išsiaiškinti sudarymą. Tuo tarpu Kultūros ministerija praneša apie planuojamą Valdovų rūmų auditą – šį kartą planinį.

Bet ir vėl viskas nutyla. Iki 2010-ųjų rugsėjo, kai nugriaudėja Valstybės kontrolės išvados. Seimo Audito komiteto narė konservatorė A.Bilotaitė nebeleidžia abejoti: „Valdovų rūmai tapo korupcinės schemos pavyzdžiu.”

Anot A.Bilotaitės, žinoma, kalta tik buvusi valdžia. Bet ko dar reikia, kad tikėtumeisi, jog bent jau dabar visos korupcinės schemos bus nedelsiant nutrauktos?

Tačiau laikas slenka toliau. Ir nieko. Tiesa, pasigirsta A.Kubiliaus oficialus atsakymas savo partijos kolegei Seimo narei A.Stancikienei. O ši, beje, klausia visai konkrečiai: ar prieš toliau skiriant pinigų projektui nebūtų tikslinga keisti juos švaisčiusias statybos ir projektavimo įmones.

Bet A.Kubiliui toks požiūris pasirodo „nešeimininkiškas”. „Tolesnis ginčijimasis ir statybų neužbaigimas bent tiek, kad ten galėtų ateiti lankytojai, yra paprasčiausias nešeimininkiškas požiūris”, – išdidžiai pareiškia jis.

Taip pat sužinome, kad premjerui, pasirodo, net nerūpi, kam ir kaip naudojami pinigai: „Kultūros ministerija sprendžia, kam tą investicijų sumą panaudoti.”

Ir tik tada, kai Viešųjų pirkimų tarnyba pareikalauja nutraukti sutartis su rangovais, A.Kubilius po daugiau kaip dvejų valdymo metų staiga supranta, kad reikės ką nors daryti.

Tačiau jam labai sunku apsispręsti…

P.S. Šis komentaras išspausdintas „Lietuvos ryto“ pirmadienio (2011.02.07) savaitės komentarų skiltyje.

Komentarai | Žymos: , , , , , , , , | 1 Komentaras

Dėl Rusijos ateities – vėl būrimas krauju

Paskelbta: 2011 Sausio 31 d.

Pirmadienį nugriaudėjęs sprogimas Domodedovo oro uoste vėl privertė visą pasaulį spėlioti apie Rusijos ateitį. Taip yra dar ir todėl, kad teroro aktas surengtas šios šalies prezidento D.Medvedevo kalbos Davoso ekonomikos forume išvakarėse.

D.Medvedevas net pareiškė, jog teroro aktu, be kita ko, galėjo būti siekiama, kad jis nenuvyktų į Davosą. Mat jo kalba šiame forume buvo neeilinė. Tai – tarsi savotiškas Vakarams skirtas D.Medvedevo Rusijos manifestas.

Todėl 35 žmonių žūtis ne bet kur, o Domodedovo oro uoste, kurį galima simboliškai pavadinti Rusijos vartais, tikrai netapo palankiu fonu kviesti užsienio investicijas į Rusiją ir skelbti šalies modernizavimo idėjas.

Be to, Vakarai dar nespėjo užmiršti naujo nuosprendžio Kremliaus sunaikintos naftos bendrovės „Jukos” įkūrėjui M.Chodorkovskiui ir jo partneriui P.Lebedevui. Nenuostabu, kad D.Medvedevo kalba, o kartu ir visos Rusijos ateitis, Vakaruose įvertinta gana skeptiškai.

Bet šį kartą jau beveik nebeskambėjo balsai, kad teroro aktas gali užbaigti vos prasidėjusį D.Medvedevo reformų Rusijoje laikotarpį.

Tarsi iš inercijos dar kai kas priminė, kad teroro aktai visuomet sustiprindavo Rusijos „kietosios linijos” šalininkus, bet daugiausia kalbėta tik apie V.Putino antiteroristinės politikos žlugimą.

O juk mažiau negu prieš metus – po sprogimų Maskvos metro praėjusių metų kovo 29-ąją – Rusija ir pasaulis labai rimtai ir garsiai diskutavo, ar teroristai galutinai susilpnino D.Medvedevą ir viršų vėl paims „kietoji V.Putino linija”.

Nors tokioms išvadoms pasitelkta gausybė argumentų ir net istorinių paralelių, aš tuomet joms viešai prieštaravau.

Tuomet teigiau ir dabar dar kartą galiu pakartoti – aš neįžvelgiu ne tik jokios trinties ar konkurencijos tarp D.Medvedevo ir V.Putino, bet ir dabartinių jų politinių tikslų skirtumų.

Kaip paaiškėjo, po praėjusį kovą įvykdytų teroro aktų Rusija ir toliau žengė tuo pačiu – vadinamuoju D.Medvedevo politikos keliu. Jokių radikalių permainų, tiesa, nematyti, tačiau savotiškas „atšilimas” tiek su Vakarais, tiek pačios Rusijos viduje iš tiesų juntamas.

Todėl būtų galima teigti, kad ir dabar niekas iš esmės Rusijoje nepasikeis. Tačiau, norint spėlioti apie šios šalies ateitį, jos keliamas grėsmes ar net investicijų saugumą, kai kuriuos dalykus verta pabrėžti jau dabar.

Esminis ir ryškiausias skirtumas – šį kartą V.Putinas nebedemonstravo karingos retorikos. Nebežadėjo ne tik teroristų „paskandinti išvietėse”, kaip 1999-aisiais, bet ir „ištraukti iš kanalizacijos dugno”, kaip pernai.

Ir apskritai „Rusijos Rembo” įvaizdį dažnai net specialiai, regis, puoselėjęs premjeras šį kartą laikėsi lyg ir šešėlyje – visas vadžias po teroro akto jis tarsi atidavė D.Medvedevui.

Toks bene pirmas V.Putino pasitraukimas į šešėlį visą šalį sudrebinusio teroro akto akivaizdoje gali būti išties reikšmingas ženklas. Signalas, jog D.Medvedevas jau sustiprino savo asmenines pozicijas valdžioje tiek, kad V.Putinas gali likti tarsi nuošalyje.

Atsakomybę perėmęs D.Medvedevas ne tik pažadėjo nubausti kaltuosius. Jis bene pirmą kartą taip aiškiai prabilo apie tai, kad su teroristais kovoti reikia ne tik jėga. Reikia šalinti ir socialines bei ekonomines priežastis, skatinančias terorizmą.

Ypač garsiai tai paskelbta Davose, kur D.Medvedevas pristatė viziją Šiaurės Kaukazą paversti slidinėjimo kurortų zona, konkuruojančia net su Alpėmis. Tam reikia mažiausiai 15 milijardų dolerių investicijų, ir didžiosios jų dalies Rusija laukia iš užsienio.

Galima skeptiškai ar net pašaipiai vertinti šią D.Medvedevo viziją. Bet juk ir ekspertai sutinka, kad antiteroristinė V.Putino politika sužlugo bent jau iš dalies dėl to, kad Rusija nesprendė socialinių ir ekonominių terorizmą skatinančių problemų. Taigi bent jau žodžiais – žingsnis į priekį.

Vis dėlto ne veltui apie Rusiją sakoma, kad joje: du žingsniai į priekį, vienas – atgal. Arba net atvirkščiai. Atrodo, kad taip buvo ir šį kartą.

Pažadėjęs nubausti aplaidžiai savo pareigas vykdžiusius ir dėl to teroristų kėslus netiesiogiai padėjusius įgyvendinti pareigūnus, D.Medvedevas kažkodėl visą dėmesį sutelkė tik į transporto miliciją ir patį oro uostą.

Terorui kelią apskritai užkirsti turinčios Federalinės saugumo tarnybos (FST) atsakomybės tarsi neliko.

Nors pačios Rusijos žiniasklaida garsiai skelbia, kad FST turėjo informacijos apie rengiamus teroro aktus. Ir niekas šios informacijos nepaneigė.

Net po praėjusių metų kovo 29-osios išpuolių apie Rusijos saugumo tarnybų atsakomybę buvo kalbama daug garsiau.

Šį kartą apie tai kalbėjo kone vienintelis Federacijos tarybos pirmininkas S.Mironovas. Jis viešai klausė: „Kodėl JAV po rugsėjo 11-osios nebuvo surengta nė vieno teroro akto, o pas mus jie vyksta bauginamai reguliariai?”

Šio klausimo D.Medvedevas tarsi neišgirdo.

Tai rodo, kad iš esmės reformuoti slaptąsias šalies tarnybas jis dar – per silpnas. Nors tokių užmojų jau būta.

O dėl vieno galima neabejoti: kol Rusijoje nebus reformuotos slaptosios tarnybos, kurių klanai bent jau V.Putino prezidentavimo metais iš esmės valdė visą valstybę, apie jokį esminį šalies modernizavimą kalbėti tikrai nebus prasmės.

P.S. Šis komentaras išspausdintas „Lietuvos ryto“ šeštadienio (2011.01.29) priedo „Rytai-Vakarai“ komentarų skiltyje

Komentarai | Žymos: , , , | 1 Komentaras

Keistos A.Sekmoko pasakos

Paskelbta: 2011 Sausio 10 d.

Energetikos ministras A.Sekmokas praėjusią savaitę dar kartą pareiškė, kad jam parengta opozicijos interpeliacija yra bandymas stabdyti pertvarką energetikos sektoriuje, taip pat ir pastangas mažinti priklausomybę nuo Rusijos dujų milžino „Gazprom”.

Bent jau man iš pirmo žvilgsnio tai skamba visai įtikinamai – „Gazprom” interesų gynėjų Lietuvoje tikrai netrūksta. O Vyriausybės užmojis skaidyti „Lietuvos dujų” bendrovę labiausiai nepatinka būtent „Gazprom”.

Noriu pabrėžti, kad pats „Lietuvos dujų” skaidymas, mano požiūriu, yra teisingas ir netgi sveikintinas energetikos ūkio Lietuvoje pertvarkos žingsnis.

Tačiau dėl kitko, regis, A.Sekmokas kažkodėl bando kvailinti Lietuvos žmones, paprasčiausiai sekdamas jiems pasakas.

Štai praėjusią savaitę ministro Žinių radijas paklausė apie Lietuvai tikrai nemalonų faktą: Estijai ir Latvijai 2011 metais „Gazprom” nutarė sumažinti dujų kainą 15 proc., bet Lietuva to paties nesulaukė. Kodėl?

Regis, tai labai rimtas klausimas, į kurį ministras tiesiog privalo pateikti aiškų atsakymą Lietuvos žmonėms. Juk dujų kaina daugiau arba mažiau, tačiau turi įtakos kone kiekvieno iš mūsų gerovei, taip pat ir iš krizės bandančiam bristi Lietuvos ūkiui.

Ką išgirdome iš A.Sekmoko? Ogi apie kainų buitiniams vartotojams Baltijos šalyse analizę. Ji rodo, kad Lietuvos žmonės už dujas moka mažiau nei latviai, tačiau daugiau negu estai.

Tikriausiai visa tai turėjo nuskambėti įspūdingai ir nuraminti Lietuvos žmones. Tačiau Lietuvoje ši analizė viešai skambėjo jau daugybę kartų. Maža to, visuomet rodė tą patį.

Estijoje dujų kainos vartotojams visuomet buvo mažiausios. Remdamasis šiuo paprastu palyginimu, net aš asmeniškai ne kartą ir ne du viešai kėliau klausimą, kodėl Lietuvos valdžia toms pačioms „Lietuvos dujoms” leidžia plėšti iš mūsų šalies žmonių gerokai daugiau, negu dujininkams leidžia Estijos valdžia.

Atsakymo į šį jau amžiną tampantį klausimą neišgirdome ir šį kartą. Atvirkščiai, išgirdome, kad A.Sekmokui tai visiškai nerūpi arba ministras mano, kad viskas taip ir turi būti: „Manau, kad gamtinių dujų kaina turi būti nustatyta pagal ekonominius rodiklius. Tai turi atlikti Kainų komisija, ką ji ir daro.”

Bet grįžkime prie tolesnių ministro aiškinimų, kodėl „Gazprom” paskelbė mažinanti dujų kainas Latvijai ir Estijai, bet ne Lietuvai.

„Tai aš laikau daugiau „Gazprom” spaudimu, kad mes nepastatytume gamtinių dujų terminalo ir kad nebūtų tiesiama dujų jungtis su Lenkija”, – aiškino energetikos ministras.

Pridėkime dar „Gazprom” nepatinkantį „Lietuvos dujų” skaidymą ir tarsi turėtų būti aišku: brangiau mokame už norą išsivaduoti iš „Gazprom” pančių. Tuomet ir aš jau tikriausiai būčiau linkęs pritarti – gal ir verta pakentėti, jei Vyriausybė iš tiesų sukurs nors kokią konkurenciją dujų rinkoje.

Bėda ta, kad A.Sekmoko žodžiai pavirsta dar viena pasaka vos apsidairius aplinkui. Mat gamtinių dujų terminalą statyti yra užsimojusi ne tik Lietuva, bet ir Estija. Ekspertai netgi teigia, kad estų projektas pažengęs gerokai toliau už lietuviškąjį. Bet Estijos kažkodėl, A.Kubiliaus žodžiais tariant, „Gazprom” nešantažuoja.

Tai gal vis dėlto visa esmė – „Gazprom” nepatinkantis „Lietuvos dujų” skaidymas?

Ir vėl pro šalį: Estija jau nuo 2010 m. vasaros ne tik viešai skelbia apie ketinimus iki 2013 metų labai panašiai suskaldyti bendrovę „Eesti gaas”, bet ir yra beveik parengusi tam skirtą įstatymų paketą. Ir, žinoma, estų planai Maskvai patinka nė kiek ne labiau negu lietuvių. Bet Estijai dujų kainą „Gazprom” mažina, o Lietuvai – ne. Kodėl?

Būtent atsakymų į šiuo klausimus, o ne naujų pasakų turėtume reikalauti iš A.Sekmoko ir visos Vyriausybės.

Ne mažiau įdomu būtų sužinoti ir atsakymą, kodėl, pavyzdžiui, Latvijos vyriausybė pati aktyviai derėjosi su „Gazprom” dėl dujų kainos sumažinimo, o Lietuvos valdžia tai paliko toms pačioms „Lietuvos dujoms”.

 

P.S. Šis komentaras išspausdintas „Lietuvos ryto“ (2011.01.10) pirmadieninių savaitės komentarų skiltyje.

Komentarai | Žymos: , , , , , | 1 Komentaras

Katastrofos anatomija

Paskelbta: 2011 Sausio 10 d.

Šią savaitę sužinojome, kad Lietuvos užsienio politika – tai viena didelė katastrofa. Vieniems katastrofa – visa tai, ką dabar daro prezidentė D.Grybauskaitė, kitiems – visas kadenciją baigusio prezidento V.Adamkaus laikotarpis.

Pretekstas priešpriešai – dar viena „permainų” aklavietė Baltarusijoje ir Lietuvos užsienio politika šios šalies atžvilgiu.

Tik šios priešpriešos kurstytojai šį kartą neeiliniai.

Kibirkštį įžiebė V.Adamkaus ištarti žodžiai, kad dabartinę užsienio politiką Baltarusijos atžvilgiu „ištiko katastrofa”. Žibalo į ugnį dar šliūkštelėjo D.Grybauskaitės atstovo L.Balsio lūpomis paskelbtas atsakas: „Katastrofa ir klaida buvo 10 metų Baltarusijos izoliacija.”

Jei taip ginčytųsi vaikai smėlio dėžėje, galima būtų atlaidžiai šypsotis. Bet kai tokia tampa diskusija dėl šalies užsienio politikos, tampa nebejuokinga.

Nebejuokinga todėl, kad abi pusės tiesiog atsisako suprasti, jog, niekindamos oponentus, katastrofa iš esmės jos vadina ir savo užsienio politiką.

Apie ką aš čia? Ogi apie tai, kad jokių tikrai esminių permainų Lietuvos politikoje Baltarusijos atžvilgiu per D.Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpį paprasčiausiai nėra.

D.Grybauskaitė mano, kad katastrofa ir klaida buvo „10 metų Baltarusijos izoliavimo”? Manyti galima, tik sunku suprasti, apie ką prezidentė šneka.

Jei apie V.Adamkaus laikų Lietuvos užsienio politiką Minsko atžvilgiu, ji net oficialiai buvo įvardijama kaip „pragmatiškas bendradarbiavimas”, o ne koks nors izoliavimas.

Pavadinimas nieko nereiškia? Tuomet prisiminkime vis dažniau vykusius Lietuvos ir Baltarusijos premjerų bei užsienio reikalų ministrų susitikimus dar iki D.Grybauskaitei ateinant į valdžią.

Gal kažkokie ypatingi bendradarbiavimo projektai įgyvendinti būtent D.Grybauskaitės iniciatyva? Kiek aš žinau, tiesiog tęsiama tai, kas pradėta anksčiau.

Vienintelis skirtumas – nebuvo susitikimų su pačiu A.Lukašenka. Bet tai – nei V.Adamkaus kaltė, nei nuopelnas. Europos Sąjungos vizų išdavimo kai kuriems Baltarusijos pareigūnams, tarp jų ir A.Lukašenkai, draudimas sustabdytas tik 2008-ųjų spalį, kai V.Adamkaus kadencija jau ėjo į pabaigą.

Gal D.Grybauskaitė susitikinės su A.Lukašenka ir kai jam vėl bus taikomas ES vizų išdavimo draudimas? Tikrai nemanau.

Bet pažvelkime iš kitos pusės. V.Adamkus įsitikinęs, kad Lietuvos užsienio politiką katastrofa ištiko dėl D.Grybauskaitės noro „patikti A.Lukašenkai”?

Taip gal ir galima būtų kalbėti, jei dabar būtų ne 2011-ųjų, o 2010-ųjų pradžia. Jei kokioje nors aklavietėje Lietuvos santykiai su Baltarusija būtų atsidūrę iš karto po to, kai A.Lukašenka 2009-ųjų rudenį tikrai pompastiškai buvo sutiktas Vilniuje.

Tuomet jis, D.Grybauskaitei netrukdant ar net padedant, turėjo progą surengti savo demagogijos šou ES šalyje tą pačią dieną, kai pasaulis minėjo Baltarusijos opozicijos veikėjų dingimo 10-ąsias metines.

Tokį D.Grybauskaitės užsienio politikos žingsnį ir aš nedvejodamas vadinau katastrofa. Bet tai – tik vienas žingsnis, o ne visa dabartinė Lietuvos ar tiesiog D.Grybauskaitės užsienio politika Baltarusijos atžvilgiu.

Be to, teisybės dėlei reikia pripažinti, kad vieną svarbų tikslą net anas „pataikavimas” padėjo pasiekti. Minske buvo apklaustas dėl Sausio 13-osios žudynių Vilniuje kaltinamas generolas V.Uschopčikas. O ši apklausa leido prokurorams perkvalifikuoti kaltinimą į karo nusikaltimą, kuriam netaikoma senatis.

Gal kas man primintų kitus D.Grybauskaitės bandymus „įtikti ir patikti A.Lukašenkai”?

Jau girdžiu raginimus prisiminti prezidentės ES valstybių ambasadoriams neva pasakytus žodžius, kad A.Lukašenkos pergalė prezidento rinkimuose padėtų užtikrinti stabilumą ir apribotų Rusijos įtaką kaimyninėje šalyje. Prezidentė esą kalbėjo, kad opozicija ten nerimta ir neturi jokių šansų rinkimuose.

Galima, aišku, šaukti, kad tai – demokratijos Baltarusijoje idealų išdavystė. Bet juk, net jei žodžiai tikrai tikslūs, tai sakyta ne pačiam A.Lukašenkai, o ES partneriams. Ir jokia paslaptis, kad dalis jų padėtį vertina labai panašiai. Be to, galima prisiminti, kad beveik tą patį jau nekart yra kartoję ir politologai.

Dar pridurčiau ir savo akimis matytą Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko E.Zingerio patirtą šoką. Mat praėjusį rudenį net kelių skirtingų Baltarusijos opozicijos kandidatų atstovai mūsų šalies parlamente atvirai ragino, kad Europos Sąjunga prieš A.Lukašenką kovotų… kartu su Rusija.

Bet pamenu, kad praėjusį rudenį viešėdama Minske, D.Grybauskaitė asmeniškai susitiko ne tik su A.Lukašenka, bet ir su opozicijos kandidatais. Taip pat ji viešai ragino Baltarusijos diktatorių surengti laisvus rinkimus, o tas viešai tą pažadėjo.

Nepavyko? Demokratijos spektaklis baigėsi? Bet ar daugiau demokratijos Baltarusijoje buvo V.Adamkaus laikais? Šį kartą bent jau rinkimų kampanija – visi tai pripažįsta – buvo pakankamai laisva.

Tad gal katastrofa yra ne pati Lietuvos užsienio politika Baltarusijos atžvilgiu, kuri, kartoju, bent jau man neatrodo daug pasikeitusi. Gal katastrofa – tai mūsų pačių nerealūs lūkesčiai?

Na, ir dar tas tikrai piktdžiugiškas lietuvių instinktas: žiūrėk, tu nieko nepasiekei.

Bet ir tu juk nieko nelaimėjai.

 

P.S. Šis komentaras  išspausdintas „Lietuvos ryto“ šeštadienio priedo „Rytai-Vakarai“ (2011.01.08) komentarų skiltyje.

Komentarai | Žymos: , , , , , | 1 Komentaras

Politiniam šou reikia A.Lukašenkos?

Paskelbta: 2010 Lapkričio 17 d.

Politikų diskusijas dėl šalies diplomatijos krypties jau turbūt spėjusioje pamiršti Lietuvoje driokstelėjo netikėtas šūvis.

Parlamentaras konservatorius M.Adomėnas, beje, nevarginantis savęs darbu nei Seimo Užsienio reikalų, nei Europos reikalų komitetuose, vakar viešai paskelbė pavojų.

Politiką išgąsdino praėjusią savaitę paskelbtas agentūros „Reuters” pranešimas.

Jame cituojami neįvardyti ES diplomatai, sakę, kad prezidentė D.Grybauskaitė laikanti Baltarusijos diktatoriaus A.Lukašenkos pergalę per gruodį vyksiančius rinkimus stabilumo šioje šalyje garantu.

Labai susirūpinęs, bet pabrėžiantis, kad apie „išdavystę” vis dar nekalba, M.Adomėnas pareikalavo, jog D.Grybauskaitė viešai paneigtų remianti A.Lukašenką.

Tikrai įspūdinga „vertybinė” konservatoriaus pozicija. Juolab kad diskusijų dėl užsienio politikos Lietuvoje verkiant reikia. Tik M.Adomėno nuoširdumu kažkodėl sunku patikėti.

Sunku vien todėl, kad M.Adomėnas pavojaus varpais neskambino praėjusį rudenį. Tada pompastiškas A.Lukašenkos priėmimas Vilniuje iš tiesų turėjo kelti rimtų abejonių.

O dabar – viskas kiek kitaip. Nei D.Grybauskaitės veiksmai, nei žodžiai įtarimų lyg ir nekėlė. O reikalauti, kad šalies vadovė viešai neigtų anoniminius pranešimus apie paramą A.Lukašenkai, netgi kiek juokinga.

Ir ne vien todėl, kad pasaulio diplomatinėje praktikoje valstybių vadovai nekomentuoja anonimų teiginių.

Tiesiog M.Adomėnui vertėtų bent pasidomėti, ką D.Grybauskaitė neseniai veikė Minske. Jis sužinotų, kad prezidentė ten susitiko su opozicijos atstovais ir pareiškė jiems paramą.

Tad kodėl konservatorius nei iš šio, nei iš to nutarė surengti nedidelį šou? Galbūt siekdamas „vertybine” užsienio politikos pozicija pridengti paskui jį patį besivelkančius skandalus?

P.S. Šis komentaras išspausdintas „Lietuvos ryto“ (2010.11.17) dienos replikų skiltyje „Tarp kitko“.

 

Komentarai | Žymos: , , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Ar Lietuva pasiklydo?

Paskelbta: 2010 Lapkričio 15 d.

Šią savaitę iš Varšuvos atskriejo tokia pastaruoju metu paaštrėjusio kaimynių nesusikalbėjimo diagnozė: „Per pastaruosius 20 metų Lenkijos ir Lietuvos suartėjimas iš tikrųjų buvo gana paviršutiniškas.“

Lenkijos tarptautinių santykių instituto vadovas M.Zaborowskis tokiais žodžiais ne tik paaiškino dabartinę krizę, bet ir pridūrė, kad ją turėtų padėti įveikti bendri abiejų šalių interesai.

M.Zaborowskio diagnozę vertėtų išgirsti ir Lietuvoje. Nes ji, ko gero, taikliausiai paaiškina net tik gilias dabartinės krizės priežastis, bet ir leidžia prognozuoti naujas panašias užsienio politikos krizes ateityje. Arba kaip tų krizių išvengti. Ir tikrai nebūtinai vien dėl ryšių su Lenkija.

Juk tenka pripažinti, jog Lietuvos ir Lenkijos ryšiai, net tuomet, kai buvo deklaruojamas glaudžiausias bendradarbiavimas, iš tiesų buvo paviršutiniški.

Kitaip sunku būtų paaiškinti metų metus iš vietos nejudėjusius vadinamuosius strateginius energetikos projektus ir apskritai ne tokį jau glaudų kaimynių ekonominį bendradarbiavimą.

Ir iš tiesų pažvelgę į buvusius Vilniaus ryšius su Varšuva tikriausiai mažiausiai galėsime kalbėti apie kokiu nors abipusiškai naudingu bendradarbiavimu pagrįstą partnerystę. Nors ji vadinta net strategine.

Tiesa, abiem pusėms apčiuopiamą bendradarbiavimo naudą – pirmiausia ekonominę – tarsi puikiai pakeitė dviejų valstybių prezidentų draugystė (tiek A.Brazausko, tiek V.Adamkaus su A.Kwasniewskiu ir L.Kaczynskiu) ir politinis nusiteikimas kartu bandyti atsispirti Rusijos bandymams plėsti įtaką regione.

Tačiau dabar jau galime konstatuoti, kad vien tokio pagrindo ilgalaikiam bendradarbiavimui paprasčiausiai per maža.

Šįkart palikime nuošalyje konkrečius Lenkijos priekaištus Lietuvai ir panagrinėkime kitas besikeičiančių santykių priežastis. Apie jas Lietuvoje pastaruoju metu taip pat kalbama su nerimu, o gal net nepasitenkinimu balse.

Tai – akivaizdžiai besikeičiantys pačios Lenkijos užsienio politikos prioritetai.

Premjerui D.Tuskui atėjus į valdžią keistis pradėjusi Lenkijos užsienio politika ateityje turbūt keisis dar labiau. Bet ar tai tikrai kelia grėsmę Lietuvai?

D.Tuskas ir jo politinė komanda įsitikinę, jog Lenkija jau išaugo regiono lyderės marškinėlius ir turėtų tapti viena svarbiausių žaidėjų visoje Europos Sąjungoje. O tam natūraliai reikia prioritetiniais paversti santykius ne su Lietuva ar net Vyšegrado šalimis, bet su Vokietija, Prancūzija ir Didžiąja Britanija.

Tikrai nevertėtų apsigauti dėl šią savaitę paskelbto Lenkijos atsisakymo šlietis prie Italijos siūlomos „ES avangardo“ grupės.

Nors Lenkijos užsienio reikalų ministras R.Sikorskis gražiai kalbėjo, jog kitos šalys gali pasijusti atstumtos, Varšuva pati bando sukurti panašią neformalią grupę su Vokietija ir Prancūzija.

Tų pačių priežasčių ir pragmatiškos užsienio politikos sumetimų yra nulemti ir besikeičiantys Lenkijos santykiai su Rusija.

Todėl buvęs geopolitinis Varšuvos santykių su Vilniumi pamušalas tarsi visiškai suiro. Maža to, pasikeitus tiek Lenkijos, tiek Lietuvos prezidentams, neliko ir buvusios asmeninės dviejų valstybių prezidentų draugystės.

Tiesa, B.Komorowskis galbūt net jaučia kokių nors sentimentų Lietuvai, tačiau jis kol kas toli gražu nėra savarankiškas.

Susidariusi padėtis išties panaši į santykių krizę. Bet ar tikrai verta nuogąstauti? O gal tiesiog užtektų pripažinti, jog „romantiškasis” santykių periodas paprasčiausiai baigėsi?

Gal tai padės mums patiems – net ir premjerui A.Kubiliui – paaiškinti, kodėl Varšuva ėmė taip garsiai reikalauti to, apie ką anksčiau kalbėdavo gerokai tyliau.

Bet kur tuomet yra pačios Lietuvos vieta geopolitinėje arenoje? Gal iš tiesų bandymas kurti strateginę partnerystę su Lenkija buvo klaida ir verta įsiklausyti į raginimus persiorientuoti Šiaurės šalių link?

Graži idėja. Tik vėlgi – ar ji paremta kuo nors daugiau negu gražiais norais ar simpatijomis vienai ar kitai šaliai?

Be to, politinis bendradarbiavimas su Šiaurės šalimis ir anksčiau buvo vadinamas vienu Lietuvos prioritetų. Jį, žinoma reikėtų tęsti ar net pabandyti dar labiau aktyvinti, bet ar tikrai Lietuvai geopolitinė vietą galima rasti būtent Europos šiaurėje?

Gal klaida buvo ne tiek pats bandymas plėtoti santykius su Lenkija, bet tiesiog nesugebėjimas bendradarbiavimo pagrindu paversti konkrečių dvišalių interesų?

Ir kas trukdo būtent interesų pagrindu plėtoti bendradarbiavimą net tuomet, jei pačios Lenkijos strateginė orientacija tampa mums nebe tokia palanki?

Nėra bendrų interesų? Kažin – būtent Europos Sąjungoje ir NATO jų gali iškilti net daugiau.

Užtenktų paminėti tai, jog net naujuosiuose NATO parengtuose Baltijos šalių gynybos planuose vienas svarbiausių vaidmenų numatytas Lenkijai. Lietuvos ir Lenkijos energetikos jungtys taip pat tampa ne vien Vilniaus ir Varšuvos, bet visos ES energetinės politikos dalimi.

Net ir Lietuvos diplomatai teigia, kad Europos Sąjungoje ir NATO bendradarbiavimo tradicijos su lenkais sėkmingai tęsiamos toliau, nepaisant viršūnėse tvyrančios įtampos.

Beje, ir prezidentė D.Grybauskaitė ketvirtadienį tradiciškai buvo pakviesta Lenkijoje paminėti šios šalies nepriklausomybės.

Taigi bendradarbiavimas tęsiasi. Nors jam iš tiesų reikia naujo turinio.

P.S. Šis komentaras išspaudisntas „Lietuvos ryto“ šeštadienio priedo „Rytai-Vakarai“ (2010.11.13) komentarų skiltyje.

 

Komentarai | Žymos: , , , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Geriau draugauti ar kautis?

Paskelbta: 2010 Lapkričio 9 d.

Pastaruoju metu ypač paaštrėjus santykiams su Lenkija, iš Lietuvos politikų buvo galima išgirsti visko.

Dažniausiai buvo bandoma užsiimti saviapgaule, kad tai – tik „atskirų Lenkijos politikų pozicija” ir netgi nulemta vien kaimyninės šalies vidaus politikos priežasčių.

Net tie, kurie drįso pripažinti, kad bent jau dalis Lenkijos priekaištų Lietuvai – visiškai teisėti, bandė save raminti, esą problemos nors ir nebuvo išspręstos, per pastarąjį laikotarpį nepaaštrėjo. Todėl ir Varšuvos reakcija esą sunkiai suprantama.

Vilnių pradžiuginti turėjo Lietuvą dėl politikos lenkų mažumos klausimu ginantis Atkuriamojo Seimo nario, Lietuvos lenko R.Maceikianeco laiškas Lenkijos vadovui B.Komorowskiui.

Bet ar to užtenka, jei Lietuva iš tiesų nori bendradarbiavimo, o ne konfliktų? Ar patys mokame ir norime bendradarbiauti?

Tiesa, šįkart galbūt mažiau negu buvo galima tikėtis išgirdome tiesioginių raginimų „nepasiduoti ir duoti atkirtį”. Tačiau racionalių pasiūlymų pabandyti ieškoti išeities iš aklavietės taip pat beveik nebuvo.

Tokioje atmosferoje netikėtai išsiskyrė energetikos ministras A.Sekmokas. Jis interviu Lenkijos žiniasklaidai leido suprasti, kad Lietuva bent jau nėra visiškai abejinga didžiausiam Lenkijos investuotojui koncernui „PKN Orlen” mūsų šalyje kylančioms problemoms.

Kol premjeras A.Kubilius ir kiti politikai atsainiai aiškino, kad visos naftos perdirbimo gamyklos Mažeikiuose problemos nulemtos tik padėties pasaulio rinkose, A.Sekmokas pademonstravo bent jau gerą valią. Jis pateikė pasiūlymą Lietuvai ir Lenkijai kartu kreiptis į Rusiją ir ES dėl naftos tiekimo atnaujinimo naftotiekiu „Družba”.

Žinant, jog naftos tiekimo naftotiekiu atnaujinimas daug padėtų sprendžiant „Orlen Lietuva” logistikos problemas, politiškai tai – teisingas žingsnis. Kita vertus, tektų skeptiškai vertinti tokio kreipimosi realų poveikį Maskvai. Jo sėkmei reikėtų ir kokio nors pačią Rusiją suinteresuoti galinčio pasiūlymo.

Tuo tarpu A.Sekmokas teigė, jog, Lenkijai analizuojant galimybes parduoti įmonės akcijas tikriausiai Rusijos įmonei, mūsų šalies Vyriausybė sieks, kad sprendimai nesikirstų su Lietuvos interesais.

Tarsi ir teisinga frazė. Ginti Lietuvos interesus – kiekvienos Vyriausybės uždavinys.

Tačiau žodžiais Lietuvos interesus apginti sunku. O ministro pareiškimą lengva suprasti kaip mūsų šalies ketinimus kažkaip priešintis, kad lenkai gamyklą (ar jos akcijų dalį) parduotų investuotojams iš Rusijos.

Juo labiau kad pats A.Kubilius po pavasarį vykusio susitikimo su Rusijos premjeru V.Putinu didžiavosi atsispyręs spaudimui pasakyti, jog Lietuva neprieštarautų, kad „Orlen Lietuva” būtų parduota rusams.

Taigi poziciją Lietuva tarsi turi. Nors realių svertų daryti įtaką pardavimo sandoriui neturi – lenkai naftos perdirbimo gamyklos akcijas dabar gali pardavinėti savo nuožiūra.

Nepaisant to, tiek Rusijai, tiek Lenkijai taip tarsi signalizuojama, kad Lietuva nelinkusi ne tik pati bendradarbiauti, bet ir norėtų priešintis Maskvos ir Varšuvos bendradarbiavimui. Ar tai protinga?

Sunku pasakyti, ar pačiai Rusijai pastaruoju metu tarsi atsisakant agresyvumo Lietuvai apskritai verta būtų priešintis tokiai investicijai. Juk pati „Mažeikių nafta” iš esmės nėra joks strateginis objektas.

Grėsmę kelti galėtų nebent Rusijos bandymai paversti šią gamyklą politinės įtakos ar net žvalgybos operacijų Lietuvoje baze. Bet juk tam Kremlius jau turi pakankamai kitų įrankių.

Tad galbūt reikėtų elgtis visiškai atvirkščiai – viešai pasiūlyti Maskvai naftos perdirbimo gamyklą Mažeikiuose paversti tarpusavio pasitikėjimo stiprinimo objektu: kreiptis dėl naftos tiekimo naftotiekiu atnaujinimo ir kartu paskelbti, kad Lietuva nesipriešina ir neketina priešintis Rusijos investicijoms į šią gamyklą, jeigu tik pavyks susitarti su lenkais?

Nors, žinoma, visuomet galima laukti, kad bendradarbiauti pasiūlytų kita pusė.

P.S. Šis komentaras išspausdintas „Lietuvos ryto“ pirmadienio (2010.11.08) komentarų skiltyje.

 

Komentarai | Žymos: , , , , , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!