Nors nuo skandalingai ne vien Lietuvoje nuskambėjusio prezidentės D.Grybauskaitės pareiškimo apie Baltarusijos opoziciją prabėgo jau savaitė, manau, kad verta prie jo dar kartą sugrįžti. Juo labiau, kad, aprimus aistroms, kartais į viską galima pažvelgti objektyviau ir įdėmiau.
Prisipažinsiu, kad išgirdęs pirmuosius pranešimus apie šį šalies vadovės pareiškimą (tiesioginės radijo transliacijos tądien negirdėjau – įrašą išklausiau tik vėliau), buvau šokiruotas ir aš.
„Jeigu pasižiūrėtume įdėmiai, iš devynių kandidatų, kurie dalyvavo prezidento rinkimuose, dalis buvo finansuojami ir palaikomi Kremliaus“, – Lietuvos radijui sakė prezidentė.
„Kai kalbiesi arba girdi, kaip kalba kai kurie opozicijos atstovai, dažniausiai ko negirdime – tai kad jų prioritetas ir tikslas yra nepriklausoma Baltarusija. To beveik negirdime. Girdime daugiausia, kad reikia daugiau pinigų ir kad Rusija iš principo yra draugas. Be abejo, tai mums kelia tam tikrą nerimą, nes Lietuvos nacionalinis interesas yra nepriklausoma kaimynė, nepriklausoma šalis“, – pridūrė D.Grybauskaitė.
Tokie iš konteksto ištraukti, nors ir labai tiksliai pakartoti žodžiai skamba iš tiesų šokiruojančiai. Juo labiau -dar nenurimusio skandalo dėl Lietuvos valdininkų sprendimo perduoti A.Lukašenkos režimui duomenis apie Baltarusijos opozicionierių A.Beliackį, dėl ko šis atsidūrė už grotų, fone.
Skamba taip, tarsi D.Grybauskaitė iš tiesų rašytų nuosprendį visiems A.Lukašenkos priešininkams, o gal net vėl demonstruoja paramą pačiam diktatoriui. Netgi likusi prezidentės išlyga, kad ji kalba tik apie dalį Baltarusijos opozicijos, šiame kontekste tampa tarsi nebegirdima.
Bet ar būtent tai D.Grybauskaitė turėjo galvoje? Galų gale ir ji būtent tai net ir sakė?
Įdėmiai skaičiau įvairius ne vien Lietuvoje, bet ir užsienyje pasigirdusius komentarus apie šį Lietuvos vadovės pareiškimą. Ir turiu pripažinti, jog susidariau įspūdį, kad daugelis komentatorių tiesiog nepasivargino išklausyti pačios D.Grybauskaitės žodžių. Man rodos, kad daugelis jų komentavo tik aukščiau cituotus naujienų agentūrų tiksliai perduotus, bet iš esmės iš konteksto ištrauktus žodžius.
Juk užtenka prie minėtų citatų pridėti bent jau D.Grybauskaitės žodžius, kad „Baltarusijos opozicija yra labai įvairi“, ir visi šalies vadovės žodžiai skambės jau kitaip. O jei dar žinosime, kad jie ištarti atsakant į laidos vedėjo G.Aleknonio klausimą, ar mes ne per dažnai „visą Baltarusijos opoziciją sutapatiname su demokratija“? Ar ne visai kitaip viskas atrodys?
Nekalbu jau apie tai, kad, įdėmiai išklausius viską, ką toje laidoje apie Baltarusiją ir jos opoziciją pasakė Lietuvos vadovė, minčių, jog ji atvirai remia A.Lukašenką arba vos ne pati įsakė perduoti duomenis apie A.Beliackį Minsko režimui, neturėtų kilti. Tačiau būtent tokios gaidos skambėjo ne vieno apžvalgininko ar net politiko, vienaip ar kitaip komentavusio D.Grybauskaitės žodžius, teiginiuose.
Ginčytis dėl to, kad dalis Baltarusijos opozicijos yra finansuojama ir Kremliaus (kita dalis finansuojama Vakarų, o yra tokių, kurie pinigus gauna ir iš abiejų pusių) galėtų nebent tas, kas visiškai nesidomi politine padėtimi kaimyninėje šalyje. Maža to, net ir nebūtinai Kremliaus finansuojami opozicijos atstovai pastaruoju metu vis dažniau demonstruoja prorusiškas pažiūras. Ypač ryšku tai buvo būtent prieš praėjusio gruodžio prezidento rinkimus Baltarusijoje.
Apie tai galima būtų kalbėti daug, bet priminsiu tik savo akimis matytą Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko E.Zingerio, kurį net ir nepagarba Baltarusijos opozicijai vargu ar kas drįstų apkaltinti, patirtą šoką. Mat praėjusį rudenį net kelių skirtingų Baltarusijos opozicijos kandidatų atstovai mūsų šalies parlamente atvirai ragino, kad Europos Sąjunga prieš A.Lukašenką kovotų… kartu su Rusija.
Taigi, gal D.Grybauskaitė nepasakė nieko tokio, kas būtų verta tokio atgarsio ir net aršios kritikos? Arba gal visa kritika – tik dar vienas oponentų bandymas „pulti šalies vadovę“?
Ne visai taip. Jei minėtieji žodžiai būtų ištarti kokio nors apžvalgininko ar politologo, iš tiesų nebūtų apie ką diskutuoti: pakankamai tikslus, bet ir kažkokiu originalumu nekvepiantis padėties Baltarusijoje ir dalies šios šalies opozicijos apibūdinimas. Įvardintos ir grėsmės, teisėtai keliančios nerimą Lietuvai.
Tačiau, taip prabilus šalies vadovui ar net kokiam ministrui, skandalas – garantuotas. Nes kiekvienas jų žodis – tarsi po didinamuoju stiklu. Ir jei kas nors galėjo bent jau nuskambėti dviprasmiškai – jau politinė katastrofa. Juo labiau, kad patikslinti, ką turėjo mintyje, paprastai aukščiausi šalies vadovai net nebeturi progos. O tikėtis, kad visi, kas išgirs naujienų agentūrų perduodamus prezidento žodžius ar net juos komentuos, išklausys viską, kas buvo pasakyta, būtų tiesiog naivu.
Todėl kalbėti šalies vadovai ir kiti oficialūs pareigūnai tiesiog privalo taip, kad, net ir iš konteksto ištraukus jų žodžius, jų negalima būtų interpretuoti, kaip nors kitaip, negu norėta pasakyti. Taip, kartais tai – menas. Bet valstybės vadovams šis menas – privalomas.
Baisiausia tai, kad pamokų D.Grybauskaitei jau buvo ne viena. Net padėtį toje pačioje Baltarusijoje apibūdinantys Lietuvos vadovės žodžiai jau yra sukėlę viešą skandalą. Praėjusių metų rudenį pasaulinė „Reuters“ agentūra visam pasauliui pranešė, kad D.Grybauskaitės laiko A.Lukašenką “politinio ir ekonominio stabilumo Baltarusijoje ir jos nepriklausomybės garantu“.
Tiesa, tuomet situacija buvo kiek kita. Tokius žodžius Lietuvos vadovė ištarė per uždarą susitikimą su Lietuvoje reziduojančiais ambasadoriais ir tikrai negalėjo tikėtis, kad jie bus paskelbti viešai.
Ambasadorių šie žodžiai tikrai tiek nešokiravo, kaip buvo aiškinama vėliau, nes ne vienoje Europos šalyje apie Baltarusiją manoma panašiai. Tačiau dabar jau nebėra didelė paslaptis, kad į viešumą D.Grybauskaitės pasisakymą ištraukti nusprendė savo provokacinių tikslų siekusi Lenkijos diplomatija. Ir, žinoma, kilo skandalas. Tačiau D.Grybauskaitė iš jo nieko nepasimokė. Atvirkščiai, dabar jau viešai prabilo taip, kad skandalas tiesiog negalėjo nekilti.
O juk dar galima prisiminti viešus D.Grybauskaitės pareiškimus apie vos ne išdavikiškus JAV kėslus Lietuvos atžvilgiu arba JT rezoliucijos ribas Libijoje peržengusią NATO…
Neverta net ginčytis, kiek tokie pareiškimai buvo pagrįsti. Visais atvejais galėtum rasti ne vieną apžvalgininką ar politologą (nebūtinai prorusišką arba antiamerikietišką), kuris tuomet mąstė ir kalbėjo panašiai. Bėda ta, kad Lietuvos vadovė niekaip nenori suprasti, kad viešai neturi teisės dėstyti savo asmeninės nuomonės. Ji kalba – tik valstybės vardu. Kitaip – politinė katastrofa.