Naujoji užsienio politika: blaškomės ar kuriame?

Jau dvejus metus prezidento pareigas einanti D.Grybauskaitė pagaliau aiškiai apibūdino užsienio politikos kryptis.

Nors audringų diskusijų visuomenėje šiuo klausimu tikrai netrūko iki šiol, apie užsienio politiką nedaug ir gana nekonkrečiai prezidentė užsimindavo netgi metiniuose pranešimuose.

Šį kartą prezidentė pasielgė visiškai kitaip. Lietuvos televizijos laidoje „Teisė žinoti” ji aiškiai suformulavo užsienio politikos pokyčių kryptį.

Dabar jau aišku, kad pagrindinė D.Grybauskaitės užsienio politikos idėja yra ta, kad ji turi būti „daugiavektorinė”.

„Tikslas buvo ne pakeisti, o subalansuoti. Turėjome vieno vektoriaus užsienio politiką – arba JAV, arba nieko. Šiandien, labai tikiuosi, mėginu pasukti į daugiavektorinę užsienio politiką, kad būtų keli vektoriai.

Ir JAV, be abejo, kaip mūsų saugumo garantas, ir Europa atsirastų mūsų žemėlapyje, ir ypač jos šiaurinė dalis, kaip mūsų prioritetas, taip pat mūsų kaimynai. Mėginu taip balansuoti, bet ir tam reikia laiko, ir tokie pokyčiai negali būti greiti”, – dėstė šalies vadovė.

Kartu prezidentė pabrėžė, kad jos pozicijos nereikėtų laikyti ankstesnės užsienio politikos kritika, o tiesiog besikeičiančios geopolitinės situacijos pasekme.

„Mėginu, kad Lietuva savo užsienio politiką pritaikytų prie naujų geopolitinių poslinkių. Ir tai yra mano pagrindinis tikslas: kad Lietuva pasinaudotų tuo, kas vyksta aplink, būtent savo interesams ir nebūtų jokių kitų valstybių įrankis sprendžiant kitų valstybių interesus”, – aiškino D.Grybauskaitė.

Taigi vizija tapo gana aiški: Lietuva buvo per daug susitelkusi į proamerikietiškos užsienio politikos vykdymą, o Lietuvos interesams apginti yra kur kas daugiau ir įvairesnių įrankių, nors senieji taip pat neturėtų būti pamiršti.

Tokią užsienio politikos viziją būtų galima tik sveikinti. Iš tiesų tenka pripažinti, kad Lietuvos užsienio politika iki D.Grybauskaitės kartais būdavo kiek vienpusiška. Ir net abejonių dėl to, ar Lietuvos diplomatija visuomet gynė tik mūsų šalies, o ne JAV interesus, kartais irgi galėjo kilti – ypač atsigręžus atgal.

Tiesa, vertinant objektyviai, reikėtų prisiminti geopolitines aplinkybes, kurių svarbą, aiškindama savo užsienio politiką, pabrėžė pati D.Grybauskaitė.

Prisiminti reikia, pavyzdžiui, tai, kad Lietuvos užsienio politiką ilgai formavo „priėmimo į NATO šleifas”. Juk turbūt niekas neabejoja, kad be ypač aktyvaus JAV vaidmens narystės Šiaurės Atlanto aljanse mes galėjome nematyti dar ilgai.

Todėl formavosi savotiška „dėkingumo” ar net „skolos” Amerikai užsienio politika. Juo labiau kad tuo metu ypač sustiprėjusi Rusijos grėsmė ir tuo pat metu stebimas Europos nuolaidžiavimas Maskvai vertė manyti, jog netgi ne NATO, o JAV yra Lietuvos saugumo garantas.

Bet geopolitinės aplinkybės iš tiesų keičiasi: bent jau šiek tiek sumažėjo Rusijos keliama grėsmė, B.Obamos administracijos flirtas su Maskva jau dažnai nedaug kuo skiriasi nuo europiečių pozicijos. Galų gale ir NATO bei Europos Sąjungoje Lietuva iš tikrųjų apšilo kojas ir vis geriau žino, kaip panaudoti jų teikiamus instrumentus.

Todėl iš tiesų „daugiavektorinė” užsienio politika galbūt ir labiau atitiktų šios dienos Lietuvos interesus. Bet ar ji tokia yra?

Pirmiausia kiltų klausimas, ar D.Grybauskaitė iš tiesų neatsisako glaudaus bendradarbiavimo su JAV politikos, kaip pati deklaruoja. Mat bent jau jos nevienkartiniai akibrokštai ir vieši sąjungininkų įtarinėjimai įvairiais sąmokslais tokiam bendradarbiavimui palankios atmosferos tikrai nekuria. Net jei pats bendradarbiavimas ir tęsiamas.

Tačiau pastaruoju metu ypač neaiški tapo ir D.Grybauskaitės politika ne tik JAV, bet ir NATO atžvilgiu.

Viena vertus, reikia pripažinti, kad būtent ši Lietuvos vadovė griežtais reikalavimais pasiekė istorinį laimėjimą – konkrečių Baltijos gynybos planų. Tačiau taip pat būtent D.Grybauskaitė leido sau ypač nediplomatiškai užsipulti NATO partnerius, kad šie esą Libijoje „peržengė Jungtinių Tautų rezoliucijos ribas”.

Jau vien tokie pareiškimai sąjungininkų pasitikėjimo Lietuva tikrai nestiprina. Tačiau D.Grybauskaitė žengė dar toliau – ji leido sau viešai sumenkinti net neoficialaus NATO šalių susitarimo skirti gynybai ne mažiau kaip 2 proc. BVP svarbą.

Tad bent jau du D.Grybauskaitės užsienio politikos vektoriai kol kas atrodo gana problemiški. Bet gal atsirado naujų sėkmių?

Atrodo, kad ne tik sėkmių, bet ir esminių proveržių negali įvardyti ir pati šalies vadovė. Nei santykiai su Europos galingaisiais, nei su Šiaurės Europos šalimis iš esmės nepasikeitė.

Jokių rimtesnių poslinkių nematyti ir bendradarbiaujant su kaimynais. Su Lenkija santykiai net pablogėjo, nors tai ir ne D.Grybauskaitės kaltė.

Vilniaus politika Minsko atžvilgiu, nepaisant didelio viešo ažiotažo, iš esmės, atrodo, taip pat liko tokia pati „dvipusė”: praktinio bendradarbiavimo ir nepritarimo režimui.

Dabar jau akivaizdu, kad visai be reikalo D.Grybauskaitei buvo klijuojama ir prorusiškos politikės etiketė. Bent jau lyginant su Varšuvos pastangomis išnaudoti galbūt atsivėrusį „bendradarbiavimo langą” su Maskva, Vilniaus politika šia kryptimi netgi atrodo ypač pasyvi.

Tad kur ieškoti tos „daugiavektorinės” užsienio politikos?

P.S. Šis komentaras išspausdintas „Lietuvos ryto“ šeštadienio priedo „Rytai-Vakarai“ (2011.07.09) komentarų skiltyje