Pastaruoju metu dramatiškai paaštrėjusi Graikijos paskolų krizė privertė ne tik Europos politikus bei apžvalgininkus, bet ir Tarptautinį valiutos fondą (TVF) dar garsiau prabilti apie Europos Sąjungos ateitį apskritai.
Euras, turėjęs galutinai suvienyti Europą, esą dabar tapo didžiausia grėsme jos vienybei.
„Metas galvoti apie planą B”, – skambėjo ne iš vienų lūpų.
„Europa – kryžkelėje”, – plyšavo kiti.
Tačiau atsakymų į klausimą, ką daryti, kol kas nedaug.
Tiesa, TVF ryžosi ypač neįprastu pareiškimu paraginti Europos Sąjungą kuo skubiau imtis didesnės ekonominės ir finansinės integracijos. Tik taip esą galima išspręsti Europos problemas ir vėl drąsiai žvelgti į ateitį.
„Mes iš tikrųjų manome, kad daugelis dabartinių problemų – nebaigtos integracijos rezultatas”, – atvirai dėstė TVF Europos padalinio direktorius A.Borgesas.
Tačiau prieš žvelgiant į ateitį bent jau šį kartą vertėtų dar kartą atsigręžti į praeitį.
Dabar daug kas mėgsta prisiminti ekonomistus, euro griūtį pranašavusius nuo pat jo sukūrimo. Esą šis projektas iš pat pradžių buvo dirbtinis todėl, kad bendra valiuta sujungė visiškai skirtingas ekonomikas, taip ir nesukūrus bendros finansinės-ekonominės politikos.
Tačiau užmirštama, kad problema buvo ne vien tai. Tiksliau sakant, euro problemos – tik viena bendros Europos Sąjungos viršūnes jau daug metų kamuojamos ligos išraiškų. Mat ES tapo įprasta politiškai spartinti integracijos procesus, tam nesukūrus jokių tvirtų pamatų.
Tai, kad euro sukūrimas – grynai politinis projektas, jau turbūt niekas nebesiginčija. Bet ar dar kas nors prisimena, kad šis politinis projektas iš pat pradžių nebuvo paremtas net jo kūrėjų pasiryžimu laikytis bent jau prisiimtų įsipareigojimų?
Ir šį kartą kalbu ne apie Graikiją, kuri, kaip dabar jau žinoma, daug metų klastojo statistikos duomenis ir, jei jie būtų buvę žinomi tikslūs, į euro zoną ši šalis iš viso nebūtų patekusi.
Verta prisiminti ir euro idėjos autores – Prancūziją ir Vokietiją. Būtent jos dar 2003 metais ne tik sulaužė dėl euro sukūrimo patvirtinto vadinamojo Stabilumo pakto taisyklę, kad šalių narių biudžeto deficitas negali viršyti 3 proc. BVP. Jos netgi pasiekė, kad paskui taisyklės būtų šiek tiek sušvelnintos.
Ką visa tai reiškia? Ogi tai, kad politinio euro projekto realiais įsipareigojimais tvirtai remti iš pat pradžių nebuvo pasiryžusios net Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės.
Joms tuo metu atrodė naudingiau turėti didesnį biudžeto deficitą, ir jos lengva ranka sulaužė įsipareigojimus.
Tiesa, apie tokias krizes kaip dabar tuomet niekas negalėjo net pagalvoti. Tačiau principas lieka tas pats – dar vienas integracijos žingsnis žengtas, bet politinio pasiryžimo laikytis prisiimtų įsipareigojimų nėra.
Ar ne tą patį ir dabar stebime dėl Šengeno sutarties, kai garsiai diskutuojama apie galimybę laisvo asmenų judėjimo taisykles taikyti jau tik iš dalies?
Pirma rimtesnė krizė ir sutartys griūva? Tai neturėtų stebinti, kai prisimeni svarbiausia – ir euras, ir Šengeno sutartis Europos šalių žmonėms buvo primesti tarsi iš viršaus.
Jokiu būdu neketinu menkinti šių sutarčių reikšmės ir naudos – taip pat ir paprastiems žmonėms. Bet dar prieš pastarojo meto krizes, regis, turėjo būti aišku, kad tikros visuomenės paramos esminėms šių sutarčių nuostatoms niekada nebuvo ir nėra.
Reikia įrodymų?
Ar kitaip Prancūzijos visuomenė karštai pritartų sienų uždarymui vos iš Italijos plūsteli keli ar keliolika tūkstančių pabėgėlių iš Šiaurės Afrikos.
Ar kitaip vokiečiai, suomiai ir kitos tautos griežtai priešintųsi tolesnei finansinei paramai Graikijai, kuri yra gyvybiškai svarbi to paties euro išlikimui.
Europa paprasčiausiai vis dar per toli nuo to solidarumo ir pasiryžimo griežtai vykdyti įsipareigojimus vieni kitiems, kuris leistų tikėtis, kad tokie integracijos pavyzdžiai kaip euro sukūrimas arba Šengeno zona būtų tikrai tvarūs.
Atvirkščiai – galima teigti, kad būtent per sparti, į visuomenės pasirengimą neatsižvelgianti ES integracija lėmė nacionalistinių jėgų stiprėjimą net tokiose šalyse kaip Suomija.
Pats Europos Sąjungos tolesnio kūrimo projektas pastaraisiais metais taip atitrūko nuo paprastų žmonių lūkesčių, kad jau galima kurti feljetonus.
Kokius? Na, pavyzdžiui, apie Europos Parlamentą ir jo galias. Juk jau senokai galima stebėti paradoksalią situaciją – kuo mažiau žmonių visoje Europoje pasivargina ateiti rinkti Europos Parlamento, tuo labiau stiprinamos jo galios. Taip esą įtvirtinami demokratijos principai.
Arba prisiminkime vadinamąją Europos Konstitucijos idėją.
Kai Prancūzijos ir Nyderlandų rinkėjai per referendumą atmetė šį dokumentą, ES viršūnės nusprendė šį dokumentą kiek sutrumpinti, papudruoti ir vis tiek priimti. Tik šįkart jau be teisės balsuoti piliečiams. Ir tai buvo pavadinta milžinišku Europos Sąjungos „žingsniu į priekį”.
Dabar vėl prisiminkime pradžioje minėtą iš daugelio lūpų dabar skambantį teiginį, kad Europą galutinai suvienyti turėjęs euras dabar tapo didžiausia grėsme jos vienybei.
Ar nenutiks taip ir visai Europos Sąjungai? Ypač jei atsakas į krizes bus dar spartesnė integracija.
P.S. Šis komentaras išspausdintas „Lietuvos ryto“ priedo „Rytai-Vakarai“ (2011.06.23) komentarų skiltyje.
