Nors praėjusią savaitę pasaulis vis dar stebėjo dramatiškus įvykius Japonijoje ir Libijoje, svarbiausia ir labiausiai aptarinėjama tarptautinės politikos tema tapo tariamas Rusijos premjero V.Putino ir prezidento D.Medvedevo konfliktas.
Praėjusį pirmadienį nuskambėjęs ypač griežtas V.Putino pasisakymas apie karinę operaciją Libijoje, kurią Rusijos premjeras lygino su kryžiaus žygiu, iškart patraukė viso pasaulio dėmesį.
Kaip kitaip – juk Rusija pati prieš tai uždegė žalią šviesą kariniams veiksmams, nusprendusi nepasinaudoti veto teise JT Saugumo Taryboje.
Bet ypač garsiai apie „iki šiol neregėtą V.Putino ir D.Medvedevo susikirtimą” prabilta, kai Rusijos prezidentas po kelių valandų viešai sukritikavo V.Putino poziciją ir net pamokė premjerą „atidžiau rinktis žodžius”.
Visi pastebėjo, kad D.Medvedevas prieš televizijų kameras kritikavo V.Putiną lyg specialiai vilkėdamas striukę, ant kurios puikavosi užrašas „Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas”.
Toks elgesys įvertintas kaip ženklas, kad Rusijos prezidentas pagaliau nusprendė įtvirtinti valdžią ir labai aiškiai parodė premjerui jo vietą.
Neliko nepastebėta ir tai, kad Rusijos televizijos kanalai tarsi susitarę vakaro žiniose jau nerodė dieną transliuoto V.Putino pareiškimo, bet visi supažindino su D.Medvedevo pozicija.
V.Putinas kitą dieną pripažino, kad vienintelė oficiali Rusijos pozicija yra ta, kurią skelbia už užsienio politiką atsakingas prezidentas.
Ir kartu patikino, jog jokių nesutarimų tarp jo ir šalies vadovo nėra.
Skamba tarsi rimtas prezidento valdžios įtvirtinimo Rusijoje signalas? O gal tai ilgai laukta prezidento rinkimų kampanijos, kurioje ietis surems V.Putinas ir D.Medvedevas, pradžia? Ar vis dėlto matėme tiktai viešųjų ryšių akciją – savotišką „gerojo ir blogojo policininko” žaidimą?
Tokiomis spėlionėmis ir įvairiausiais tariamo konflikto vertinimais visą šią savaitę mirgėjo pasaulio žiniasklaida.
Ne kartą sakiau, kad bent jau aš ne tik jokio konflikto, bet ir esminių nesutarimų ar skirtingų pozicijų tarp V.Putino ir D.Medvedevo neįžvelgiu.
Tą patį būčiau linkęs pakartoti į šįkart. Argumentų tam – daugiau negu pakanka.
Pirmiausia, jeigu tai išties būtų buvęs konfliktas, sunku patikėti, jog pats V.Putinas būtų taip nuolankiai leidęsis, kad jam būtų viešai pamokslaujama.
Juk jokio jo atkirčio D.Medvedevui taip ir nesulaukėme.
Kita vertus, jeigu tai iš tiesų būtų buvęs konfliktas, rinkimų kampanijos pradžia ar netgi paprasčiausias V.Putino įvaizdžio stiprinimas vidaus politikos lauke, sunku paaiškinti, kodėl jo pareiškimo staiga nebeliko visose Rusijos televizijų vakaro naujienų laidose.
Galbūt D.Medvedevas jau tapo toks visagalis, kad sugeba akimirksniu nutildyti visus V.Putino šalininkus? Aš drįsčiau teigti, kad viskas daug paprasčiau – valdantysis tandemas tiesiog nenorėjo, kad tariami jų tarpusavio nesutarimai būtų eskaluojami šalies viduje.
Tad ką gi vis dėlto reiškia visas šis spektaklis?
Nors ir keista, kone visi V.Putino ir D.Medvedevo konflikto įkaitinti apžvalgininkai pamiršo vieną labai svarbią detalę. V.Putino žodžiai nuskambėjo tą pačią dieną, kai į Maskvą atvyko JAV gynybos sekretorius R.Gatesas.
Maža to, be jam būdingų operacijos Libijoje palyginimų su kryžiaus žygiu, V.Putinas karinių veiksmų kritiką panaudojo keistokam išpuoliui prieš JAV.
Keistam todėl, kad būtent JAV iš visos dabartinės koalicijos buvo mažiausiai linkusi kariauti Libijoje. Pats R.Gatesas tam yra net viešai prieštaravęs. V.Putinas to tikrai negalėjo nežinoti, tačiau būtent JAV jis apkaltino, kad karinės intervencijos esą tampa šalies „prekės ženklu”.
Ir nė žodžio apie Prancūziją bei Didžiąją Britaniją, kurios šį kartą buvo aktyviausios karinio įsikišimo šalininkės.
Kaip visa tai suprasti? Tikrai galima spėti, jog tiek V.Putino, tiek D.Medvedevo pareiškimai buvo tiesiog derybų su R.Gatesu, o gal ir platesnių santykių su JAV taktikos dalis.
Taip, taip – tas pats „gerojo ir blogojo policininko” žaidimas. Juk pačiose JAV vis dažniau girdima kritika, jog Vašingtono politika Rusijos atžvilgiu – pernelyg vienpusiška. Geranoriškumas Rusijai esą rodomas dažnai nesulaukiant tokio pat atsako.
Todėl tikrai naudinga kartais priminti, kad Rusija turi tarsi du veidus: D.Medvedevo ir V.Putino. Ir jei Maskva bus per daug spaudžiama, pasaulis gali vėl išvysti jį anksčiau gąsdinusį senąjį V.Putino veidą.
Bent jau R.Gatesui šią savaitę Maskvoje tai turėjo tapti akivaizdu. Juo labiau kad panašiai kaip V.Putinas po derybų su JAV gynybos sekretoriumi surengtoje spaudos konferencijoje prabilo ir gynybos ministras A.Serdiukovas.
Tačiau apie jokius rimtesnius pokyčius Rusijoje, juo labiau konfliktą tarp V.Putino ir D.Medvedevo, kalbėti tikrai nereikėtų.
Daug iškalbingesnis ženklas, kur link, nors ir lėtai, pastaruoju metu juda ši Lietuvos kaimynė, yra neseniai paskelbtas kitas pranešimas.
Turiu galvoje Pilietinės visuomenės plėtros ir žmogaus teisių tarybos prie Rusijos prezidento siūlymą pripažinti Sovietų Sąjungos atsakomybę už totalitarinių režimų nusikaltimus ir netgi Antrąjį pasaulinį karą.
Kitaip, pasak šios tarybos, Rusijos modernizuoti neįmanoma.
P.S. Šis komentaras išspausdintas „Lietuvos ryto“ šeštadienio priedo „Rytai-Vakarai“ (2011.03.26) komentarų skiltyje.