Bankų krizė parodė islandams, kad geriausia užuovėja mažai šaliai – Europos Sąjunga. Tačiau prisidėti prie ES gali sutrukdyti ginčai dėl banginių medžioklės, žvejybos zonos ir milijardinių skolų mokėjimo britams ir olandams. Ar tai tiesa?
Žvilgsniai į mažytę Islandiją vėl nukrypo tuomet, kai Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrai pirmadienį nutarė pradėti derybas su šia šalimi dėl narystės.
Tačiau vos ne garsiau už pačią žinią apie derybų pradžią skambėjo pranešimai, kad patys islandai į Europos Sąjungą jau visiškai nebenori.
Praėjusį mėnesį atlikta apklausa parodė, jog įspūdinga dauguma Islandijos gyventojų yra už tai, kad šalies vyriausybė atšauktų net prašymą stoti į ES.
Tad kas nutiko: ar islandai nebemano, kad jiems reikia užuovėjos nuo krizių Europos Sąjungoje? O gal krizė Islandijoje baigėsi?
Derybų norėjo, narystės – ne?
Apie tai, kad jokios krizės, bent jau kaip krizę suprantame mes Lietuvoje, Islandijoje nėra, rašiau jau maždaug prieš mėnesį („Kodėl Lietuvai verta pavydėti „bankrutavusiai” Islandijai” – „Lietuvos ryto“ priedas „Rytai–Vakarai”, birželio 26 d.).
Tačiau islandų požiūris į Europos Sąjungą daug sudėtingesnis, įdomesnis ir vertas daugiau dėmesio negu mitais jau tapusios banginių medžioklės, žvejybos plotų ar skolų mokėjimo problemos.
Netgi tai, kad bankų griūtis privertė islandus ieškoti užuovėjos Europos Sąjungoje, yra tik visame pasaulyje populiarus, bet nelabai pagrįstas mitas. Tam, kad jis būtų paneigtas, užtenka pažvelgti į visuomenės nuomonės apklausas šiuo klausimu.
Galbūt nustebsite, tačiau didžiausią islandų paramą narystei ES sociologai užfiksavo tikrai ne po bankų griūties, o gerokai prieš ją. Daugiau kaip 50 proc. islandų rėmė narystės ES idėją 2008 metų vidurvasarį.
O bankai šioje šalyje žlugo tų metų spalį. Ir visuomenės parama narystei ES tuomet jau nebesiekė 50 proc.
Po to jokios užuovėjos islandai ieškoti tikrai negalėjo būti linkę. Nes parama narystei ES vis mažėjo, kol šių metų pavasarį nukrito iki maždaug 20 proc.
Tačiau įdomiausia net ne tai. Įdomiausia, kad parama ne pačiai narystės idėjai, o derybų dėl narystės pradžiai po krizės iš tiesų buvo šiek tiek išaugusi.
2009 metų žiemą ji siekė net 65 proc.
Tiesa, čia būtina paminėti, kad šis rodiklis žemiau nei 55 proc. Islandijoje nėra nukritęs nuo pat 2006 metų pradžios.
Svarbu suprasti, ar naudinga
Kaip paaiškinti tokius islandiškus paradoksus?
Patys islandai juos aiškina labai paprastai, tačiau kartu neįtikėtinai racionaliai: „Mes norime pažiūrėti, kokį sandorį mums pasiūlys, tačiau prisidėti prie ES norėsime tik tuomet, jei sandoris mums bus naudingas.”
Beje, tai daug tvirčiau ir atviriau už oficialius pareigūnus kartoja paprasti žmonės: verslininkai, žuvų perdirbėjai, gidai ar net menininkai.
Tačiau, kaip jau minėjau, dabar jau dauguma islandų yra už tai, kad net ir derybos su ES būtų atšauktos. Dar vienas islandiškas paradoksas?
Galbūt. Bet ir jis turi visai racionalų pagrindą. Atrodo, kad islandai paprasčiausiai suprato, jog dabar nėra pats palankiausias metas deryboms. Ir galbūt kiek luktelėję jie galėtų tikėtis daugiau.
O gal net paaiškės, jog besikeičianti padėtis pasaulyje parodys, kad narystė ES Islandijai apskritai negali būti naudinga.
Vyriausybė derybų dabar, žinoma, neatšauks. Bet paprasti žmonės tikrai to norėtų.
O tikimybę, kad islandai referendumu kada nors artimoje ateityje pritartų narystei ES, regis, skeptiškai vertina net ES šalininkai.
Pasaulis – daug platesnis
Netikite, kad paprasti žmonės gali mąstyti taip racionaliai?
Lankydamasis Islandijoje susitikau ir su narystės ES priešininkų stovyklos vienu lyderių tapusiu istorijos mokytoju Pallu Vilhjalmssonu. Kaip manote, apie ką jis kalbėjo pirmiausia?
Tikrai ne apie banginių medžioklę, žvejybos plotus ar skolas britams ir olandams.
Šių atskiroms visuomenės grupėms svarbių problemų jis, žinoma, neneigė. Bet kalbą pradėjo filosofiniais pamąstymais apie tai, kad visa islandų istorija nulemta jų ypatingos geografinės padėties pasaulyje ir sugebėjimo gyventi ir išlikti be niekieno pagalbos.
Manote, kad tai – tik išvedžiojimai? Netrukus istorijos mokytojas prabilo daug konkrečiau. Jis pabrėžė, kad ES priešininkų judėjimas neatsitiktinai pavadintas „Heimssyn” (islandiškai – „Pasaulis”).
Šis judėjimas labiausiai pabrėžia netgi ne galimas narystės ES grėsmes, bet tai, jog islandai daugiausia galimybių turi savo naudai panaudodami ryšius su visu pasauliu, o ne tapdami vienos kurios nors grupės dalimi.
„Juk visi žino, kaip islandai sėkmingai sugeba keisti savo žvejybos laimikių rinkas priklausomai nuo to, kur naudingiausia žuvis parduoti dėl valiutos kurso svyravimų.
Tas pats ir globalesniame žaidime”, – netikėtą pavyzdį pateikė P.Vilhjalmssonas.
Kovos dėl Arkties atspindžiai
Apie ką jis kalba? Tikriausiai girdėjote apie naujausią XXI amžiaus geopolitinės kovos areną – kovą dėl Arkties.
Islandai apie tai ne tik girdėjo. Čia jau gali išvysti žemėlapių, kuriuose ledynai nebepažymėti. Gali ir aptarti būsimus laivybos kelius iš Kinijos į Europą būtent per Islandiją.
Beje, ne laivybos, o kol kas paprastus kelius į Islandiją net aukščiausio lygio Kinijos delegacijos jau seniai pramynė. Ir kartais net patys islandai stebisi kinų aktyvumu šioje mažoje šalyje.
Gal tai tėra ateities vizijos, bet islandai apie jas tikrai žino. Žino ir ne vien apie galimą geopolitinę Arkties reikšmę, bet ir apie teoriškai ten slypinčius turtus.
O P.Vilhjalmssonas atvirai sako, kad šiame žaidime Islandijai daug naudingiau būtų suvienyti jėgas ne su Europos Sąjunga, o su Norvegija ir Grenlandija.
Labiausiai trokšta euro
Ar viso to nežino Europos Sąjunga? O gal jai tai nerūpi? Drįsčiau abejoti. Todėl ir pareiškimai, kad Islandija ES dalimi galėtų tapti tik nesitikėdama jokių nuolaidų, gali pasirodyti tik dūmų uždanga.
O islandai tikrai turi prabangą niekur neskubėti. Būdami Europos Ekonominės erdvės nariai, laisvosios prekybos zonos privalumais ES islandai naudojasi lygiai taip pat, kaip ir visi ES nariai. Maža to, jie yra prisijungę ir prie Šengeno erdvės.
„Mes juk ir dabar 75 procentais esame ES, todėl dėl likusių reikia gerai pagalvoti”, – tokius žodžius irgi išgirdau ne iš kokio pareigūno ar eksperto, o iš gatvėje užkalbinto žmogaus.
Tiesa, yra viena sritis, kurioje atviri ES vartai islandus iš tiesų traukia. Tai – euras. Pavargę nuo kronos nestabilumo – 2008 metų devalvavimas jiems tikrai nebuvo naujiena – islandai, regis, euro zonoje sutiktų būti net nestodami į ES.
Bet ar tai įmanoma?
P.S. Šis komentaras išspausdintas „Lietuvos ryto“ šeštadienio priede „Rytai-Vakarai“ (2010.07.31)