Ambicijų karas tęsiasi: D.Grybauskaitė „palaidojo“ V.Ušacką?

„Užsienio politika yra vidaus politikos tęsinys. Tai yra vidaus politikos atspindys už Lietuvos teritorijos ribų“, – atrodytų teisingi ir daug diskusijų neturintys sukelti žodžiai. Jais prezidentė D.Grybauskaitė antradienį „Žinių radijui“ komentavo tai, kodėl tiek mažai dėmesio savo metiniame pranešime skyrė užsienio politikai.

Tačiau aš, klausydamasis šių žodžių, nejučia pagalvojau, kad šalies vadovė tiksliausiai apibūdino ne tiek bendrą vidaus ir užsienio politikos ryšį, kiek savo pačios nuostatas.

O tai jau iš esmės keistų ir pasakytų žodžių turinį. Nes brandesnėse už Lietuvą šalyse tokiais atvejais įprasta sakyti, kad „užsienio politika neturėtų tapti vidaus politikos įkaite“.  

Galbūt pasirodys, kad ėmiau užsiiminėti „žodine ekvilibristika“. Tačiau taip tikrai nėra. Tiesiog šiomis dienomis dar kartą įsitikinau, kad D.Grybauskaitės užsienio politika bent jau kartais iš tiesų tampa jos vidaus politikos ar net asmeninių ambicijų įkaite.

Įsitikinau tuo visai atsitiktinai. Kai praėjusį ketvirtadienį prieš vidurnaktį atskridau į Vilniaus oro uostą iš kelionės po Islandiją, bagažo laukimo salėje netikėtai išvydau ir buvusį Lietuvos užsienio reikalų ministrą, o dabar Europos Sąjungos atstovą Afganistane V.Ušacką. Jis, pasirodo, kaip tik grįžo į Lietuvą trumpų atostogų.

Ir štai kitą dieną pasigirdo žinia, kad D.Grybauskaitė vieši būtent Afganistane. Ji spėjo pabuvoti ir Kabule, ir Goro bei Kandaharo provincijose. Ne tik susitiko su Lietuvos kariais, bet ir domėjosi Goro provincijos atkūrimos grupės, kuriai vadovauja Lietuva, veikla. Ir netgi viešai džiaugėsi, jog Lietuvos partnere šioje srityje yra ir Europos Komisija. Tačiau su V.Ušacku, žinoma, nesusitiko. 

Nors dabar būtent šis Lietuvos atstovas, ko gero, geriausiai galėtų patarti, kaip Lietuvai sėkmingiau pasinaudoti Europos Sąjungos parama ir galimybėmis savo užsienio politikos tikslams Afganistane įgyvendinti. Ir kaip geriau Lietuvos indėlį pristatyti pačioje Europos Sąjungoje.

Ar Lietuvai to nereikia? Ar mūsų maža šalis gali sau leisti dėl kažkieno asmeninių ambicijų neišnaudoti savo atstovų įtakinguose tarptautiniuose postuose galimybių, patirties ir žinių? 

Nenorėdamas remtis vien savo nuomone, paklausiau ir kelių kolegų iš Europos Sąjungos šalių, su kuriais kartu viešėjome Islandijoje: kaip tokiu atveju pasielgtų jų šalių prezidentai ar premjerai? Visiems atrodė natūralu, kad su savo šalies atstovu tokiame poste panašaus vizito metu jų valstybių lyderiai norėtų susitikti. Ir ne vien susitikti – taip pat bandytų ir išnaudoti kitas jų galimybes padėti savo šaliai. 

Tiesa, reikia pripažinti, jog buvo ir tokių, kurie neslėpė, jog jų šalyse asmeninės politikų ambicijos kartais nusveria pasiryžimą bendrai dirbti valstybės labui. 

Tačiau aš vis tiek nesuprantu ir negaliu pateisinti tokios politikos, kuri grindžiama asmeniškumais ir ambicijomis. Ir tokio šalies vadovo, kuriam tai svarbiau už valstybės interesus.

Beje, nors esu viešai kritikavęs prezidentę dėl to, kaip ji atleido V.Ušacką iš užsienio reikalų ministro posto, tikrai ne mažiau kritikavau ir V.Ušacko vykdytą užsienio politiką bei sprendimus. Todėl mane labai sunku būtų apkaltinti šiuo komentaru vykdant V.Ušackui palankią viešųjų ryšių akciją. Nors būtent tokius įtarimus jau įsivaizduoju šį kartą pasipilsiant. 

Bet gal aš klystu? Gal V.Ušackas ir D.Grybauskaitė „prasilenkė“ tik dėl nelemto aplinkybių sutapimo? Gal „nesutapus darbotvarkėms“ prezidentė kitaip ketina išnaudoti V.Ušacko potencialą ES atstovo Afganistane poste? Juk ji pati yra pripažinusi  V.Ušacko diplomatinius sugebėjimus, net ir teigdama, jog jis buvo „nesėkmingas ministras“.

Kad nereikėtų be pagrindo spekuliuoti, pasibaigus D.Grybauskaitės vizitui Afganistane ir išaušus naujai savaitei, nusprendžiau viską sužinoti iš paties V.Ušacko.

Gal prezidentė norėjusi susitikti, bet nepavyko? Gal ketina susitikti dabar, kai V.Ušackas trumpam grįžo į Lietuvą?

„Ne, jokių kontaktų iš Prezidentūros iš viso nėra buvę“, – lakoniškas buvo ES pasiuntiniu tapusio Lietuvos diplomato atsakymas. 

Lakoniškas, bet daug pasakantis. Bent jau man. Ypač žinant, kad į tą patį Afganistaną prezidentė netgi skrido lydima JAV ambasadorės Lietuvoje. Ir tikriausiai teisingai padarė.

Bet kodėl Lietuvos atstovo, užimančio net įtakingesnį postą, nei žinių nei patirties D.Grybauskaitei apskritai nereikia?

Vienintelis man į galvą ateinantis atsakymas yra tas, kuri „Žinių radijui“ suformulavo pati D.Grybauskaitė.

Nors ir gaila, bet užsienio politika tėra vidaus politikos tęsinys.