A.Kubilius prieš A.Kubilių: kuriuo tikėti?

Diskusija dėl Lietuvos užsienio politikos kurso įgauna tikrai netikėtų spalvų. Šiandien klausantis premjero A.Kubiliaus interviu “Žinių radijui“ man nejučia susidarė įspūdis, kad vyriausybės vadovas susiginčijo ne tik su anksčiau jo paties nuolat (ir ne vien dėl Rusijos politikos ) labai mėgtu cituoti „The Economist“ žurnalistu E.Lucasu, bet ir pačiu savimi.

Besidomintiems užsienio politika tikrai vertėtų pasiklausyti viso šio interviu, bet pateiksiu kelias citatas iš to, kas jau pasirodė įvairiuose tinklalapiuose.

Šį kartą nė neketinu diskutuoti su A.Kubiliumi dėl jo teiginių. Kaip minėjau, bent jau man atrodo, kad jis ėmė diskutuoti su tuo, ką pats anksčiau yra sakęs - tik turbūt mano, kad visi pamiršo.

Pavyzdžiui šiandien jis teigė, kad „ne visada pasitarnauja ankstesnė užsienio politikos taktika, kur daugiau dėmesio buvo skiriama retorikai, įvairiems vetavimams, tariamai savo principinių nuostatų deklaravimams, neįsiklausant į kitų šalių racionalius argumentus“.

Arba tvirtino, kad „tikėtis greitų pergalių arba tikėtis, kad vien tiktai sureikšmindami save kokiuose nors Europos posėdžiuose, kur pareikštume kokius nors veto, kad tiktai atkreiptų dėmesį kokie nors tarptautiniai žurnalistai, mes tikrai tokių dalykų turime racionaliai atsisakyti, jeigu tai nėra būtina mūsų tikslų siekimui. Vien tik dėl retorikos mes neturime aukoti savo ilgalaikių strateginių tikslų, o tuos tikslus, kurie yra numatyti labai aiškiai, racionaliai įgyvendinti“.

O štai, ką apie „kokius nors veto“ A.Kubilius manė mažiau nei prieš dvejus metus, dar būdamas opozicijoje: „Galime pagirti ministrą P.Vaitiekūną už jo narsą pristabdant ES-Rusijos derybų mandato patvirtinimą, kol į mandatą nebus įtraukti teisėti Lietuvos reikalavimai. Visgi kažkodėl diskusijose Seimo Europos reikalų komitete mes, opozicijos atstovai, turime ginti ministrą nuo valdančios koalicijos atstovų puolimo“.

Šiandien A.Kubilius džiaugiasi: „Matome permainas ir Rusijos politikoje, ir požiūryje į praeitį, ir į stalinizmo nusikaltimus, matome kai kurias pastangas iš tikrųjų intensyviau bendrauti su artimiausiais kaimynais“.

Tačiau dar 2008-ųjų rugsėjį jis lyg ir dėl to paties perspėjo: „Turime atsikratyti iliuzijų apie Rusijos švelnumo mūsų atžvilgiu ypatingą naudą. Tų iliuzijų atsikratyti geriausiai padeda dabartinės Kremliaus valdžios veiksmai ir pareiškimai”.

Tuometis Tėvynės sąjungos pirmininkas netgi argumentavo tokį savo nepasitikėjimą. Jis priminė, kad „neseniai paskelbta D.Medvedevo suformuluota 5 punktų užsienio politikos doktrina, kurios 4 punktas aiškiai sako, kad Rusija pasilieka sau vienašališką teisę ginti (taip kaip Gruzijoje) savo piliečius ir savo verslo interesus bet kurioje pasaulio valstybėje“.

Ši Rusijos doktrina lyg ir neatšaukta. Maža to, neseniai priimta ir Rusijos karinė doktrina, kurioje aiškiai įvardijama, kad vieną didžiausių karinių grėsmių Rusijai kelia NATO (taigi, iš esmės yra pagrindinis Rusijos priešas) ir dar kartą pakartota, kad Maskva turi teisę ginti ir savo piliečius užsienio šalyse.

Ne tik V.Landsbergis, bet ir konservatorių krašto apsaugos ministrė R.Juknevičienė  net viešai reiškė susirūpinimą, dėl Prancūzijos sprendimo parduoti karo laivus „Mistral“ Rusijai. Galima buvo aiškiai suprasti, kad tai vertinama ir kaip grėsmė Baltijos šalims.

Bet A.Kubilius to jau nebeprisimena. Nebeprisimena jis regis ir to, kad dar praėjusių metų pabaigoje  pats apie Rusiją kalbėjo kitaip: „Matome, kaip reikalai vystosi Rusijoje. Galbūt ne viskas eina gera kryptimi, bet suprantame, kad Rusija taip pat pereina per labai gilią transformaciją, o tam tikras postimperinis sindromas vis dar yra labai stiprus. Mes esame už gerus santykius su Rusija, bet santykiai su Rusija labai priklauso nuo to, kaip elgiasi Rusija, o Rusija kartais daro klaidų. Klaidų galima išvengti, jei ES ir Jungtinės Valstijos, didelės demokratinės šalys padėtų Rusijai išvengti tų klaidų„.

Ką jau kalbėti apie 2008 rugsėjo A.Kubiliaus mintis: „Taigi dabar ir Rusijos kapitalo investicijas Lietuvoje turime laikyti tiesiogine grėsme mūsų nacionaliniam saugumui, nes Rusijos karinės pajėgos gali būti panaudotos šio verslo interesų gynybai.Gyvendami tokioje naujų įvykių šviesoje neturime turėti jokių iliuzijų. Iki šiol galvojome, kad Rusijos karinė agresija prieš mus yra mažai tikėtina. Remdamiesi tokia bazine nuostata kūrėme savo užsienio politikos ir gynybos doktrinas. Būtina nedelsiant peržiūrėti Lietuvos doktrinas ne tik užsienio ir gynybos politikos srityse, bet ir visos politinės sistemos veikimo doktriną“.

Tiesa, premjero nuomonė dėl ekonominio bendradarbiavimo su Rusija buvo visiškai pasikeitusi jau anksčiau. Jau praėjusių metų birželio pabaigoje A.Kubilius deklaravo, kad verslo ryšių su Rusija plėtrą Lietuvos Vyriausybė laiko labai svarbia, ypač aktualu tokius ryšius plėsti ir užmegzti naujus ekonomikos sunkmečiu. Maža to, jis ne tik nebelaikė Rusijos kapitalo investicijų grėsme nacionaliniam saugumui, bet netgi atvirkščiai: „Mūsų tikslas yra formuoti atvirą, dinamišką ir ekonomiškai konkurencingą regioną, panaudoti jo šalių narystės Europos Sąjungoje ir partnerystės su Rusija potencialą. Tikiuosi, kad Lietuvos ir Rusijos verslas čia atras daug erdvės naudingam bendradarbiavimui“.

Galima būtų vardyti ir daugiau A.Kubiliaus prieštaravimų A.Kubiliui. Nekalbant jau apie garsiąją konservatorių „Rusijos sulaikymo strategiją“. Ši lyg ir buvo pristatoma, kaip viena svarbiausių konservatorių rinkimų programų, bet dabar liko tarsi visiškai pamiršta.

Tiesa, nėra ko ginčytis, kad tiek vienoms, tiek joms priešingoms A.Kubiliaus mintims galima rasti daugybę argumentų ir kontraargumentų.

Bet gal jau būtų laikas, kad pats premjeras visuomenei ir ypač savo rinkėjams paaiškintų, kas atsitiko, kad būtent po laimėtų rinkimų jis ėmė vis labiau prieštarauti pats sau?

 Bent jau užsienio politikos srityje tai tampa daugiau negu akivaizdu.