„Noriu žinoti, ar Lietuva yra svarbi mūsų kaimynams, ar mūsų nepriklausomybės 20-metis mūsų kaimynams svarbus“, - šią Lietuvos prezidentės D.Grybauskaitės frazę tikrai verta dar kartą prisiminti jau atšventus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-ųjų metinių sukaktį.
Minėtais argumentais D.Grybauskaitė iš esmės pagrindė savo sprendimą į Kovo 11-osios iškilmes kviesti Rusijos prezidentą D.Medvedevą bei Baltarusijos lyderį A.Lukašenką.
Ir, reikia pripažinti, tokie viešai ištarti žodžiai tikrai nebuvo subtilios diplomatijos pavyzdys. Tačiau Rusijos ir Baltarusijos lyderių atsakas į kvietimą buvo netikėtai pozityvus.
Nors abiejų kaimyninių valstybių vadovai taip ir neatvyko į Vilnių, jie pasistengė bent jau simboliniais gestais parodyti, kad Lietuvos nepriklausomybės 20-metį laiko svarbia švente.
A.Lukašenka į Vilnių minėti Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio pasiuntė vicepremjerą V.Burią.
D.Medvedevas, kaip žinoma, vietoj savęs atsiuntė transporto ministrą I.Levitiną. Šis vyriausybės narys yra Rusijos ir Lietuvos tarpvyriausybinės komisijos pirmininkas iš Rusijos pusės.
Gal tai ir nėra gestai, dėl kurių reikėtų kažkaip ypatingai džiūgauti. Žinoma, kad mums malonu, o tuo pat metu ir skaudu buvo iš Seimo tribūnos girdėti Rusijos žmogaus teisių gynėjo S.Kovaliovo žodžius.
„Reikia prašyti atleidimo už tai, kad mes iki šiol vengiame žodžio „okupacija“, kuomet kalbame apie Baltijos šalis. Mes kažką tai veidmainiškai išsigalvojame, kažką tokio, kas išvaduoja mus nuo būtinybės ištarti šiuos žodžius ir oficialiu lygiu atsiprašyti. O be to neįmanomi nuoširdūs, geri santykiai“, - tarsi tai, ko mes patys tikimės iš Rusijos, skelbė S.Kovaliovas.
Mes, žinoma, galime tik pasvajoti, kad tokius žodžius Kovo 11-ąją būtų ištaręs prezidentas D.Medvedevas. Tačiau negalime nepripažinti, kad Rusijos vadovas šį kartą buvo tarp tų, kurie Lietuvai ir jos Nepriklausomybei parodė didžiausią pagarbą.
Panašaus gesto sulaukėme ir iš naujojo Ukrainos prezidento V.Janukovyčiaus. Tikėtis, kad jis pats galėjo atvykti kaip tik tuo metu, kai Ukrainoje formuojama nauja V.Janukovyčiaus valdžią įtvirtinti turinti vyriausybė, būtų buvę tikrai naivu. Tačiau Ukrainos vadovas taip pat atsiuntė aukšto rango pasiuntinį – užsienio reikalų ministrą P.Porošenko.
O kaip mūsų partneriai Europos Sąjungoje?
„Kviesime visų ES šalių ir kaimyninių šalių prezidentus“, – nedviprasmiškai teigė D.Grybauskaitė. Ir tikrai kvietė. O ko sulaukėme?
Lietuvą pagerbė kitų Baltijos šalių, Lenkijos, Suomijos ir Slovėnijos lyderiai. Kas daugiau?
Ar kas nors girdėjo, kad, pavyzdžiui, Prancūzijos ar Vokietijos prezidentams (sulaukti jų pačių tikriausiai iš viso būtų prilygę stebuklui) Vilniuje būtų atstovavę kokie nors ministrai ar panašaus rango pasiuntiniai?
Ne. Apie tai negirdėjome todėl, kad didžiųjų ES valstybių lyderiai net nesivargino pamąstyti, ar verta rodyti kažkokią išskirtinesnę pagarbą Lietuvos nepriklausomybės 20-mečiui.
Apsiribota formaliais pasveikinimais, kuriuos visų valstybių lyderių komandų klerkai kasmet rašo ir paskui savo šalių vardu valstybinių švenčių proga siunčia visoms partnerėms.
O gal norėti, kad Lietuvą tokios šventės proga kažkaip išskirtiniau pagerbtų Vokietijos, Prancūzijos bei kitų didžiųjų ES valstybių lyderiai yra per daug įžūlu?
Tuomet pažvelkime į JAV. Lietuvoje jau senokai tapo įprasta keiksnoti „proamerikietišką“ Lietuvos užsienio politiką. Kai kas paslapčiomis trina rankas, kad prezidentė D.Grybauskaitė „atgręš Lietuvą veidu į Europą“ – tiksliau į didžiąsias Europos valstybes.
Tačiau Kovo 11-osios šventė dar kartą akivaizdžiai parodė skirtumą, kiek mes rūpime tokioms ES partnerėms, kaip Vokietija bei Prancūzija, ir kiek – JAV.
„Bet juk į Lietuvą švęsti nepriklausomybės atkūrimo taip pat neatvyko nei JAV prezidentas B.Obama, nei joks jo vyriausybės narys“, – pasakytų skeptikai.
Taip. Tačiau nė vienos kitos Lietuvos partnerės užsienio reikalų ministras neįrašė į vaizdo juostą tokio asmeninio sveikinimo Lietuvos žmonėms, kuriuo JAV valstybės sekretorė H.Clinton į mus kreipėsi iš Lietuvos televizijos ekranų.
Nė vienos kitos Lietuvos partnerės parlamentas nepriėmė ir specialios rezoliucijos Kovo 11-osios proga, kaip tai padarė JAV Senatas. Nekalbant jau apie tai, kad ir pats B.Obamos sveikinimas skambėjo daug nuoširdžiau negu „trafaretiniai“ Prancūzijos vadovo N.Sarkozy ir Vokietijos prezidento H.Kohlerio žodžiai.
Žinoma, visa tai - tik simboliniai gestai. Tačiau bent jau kam ir kiek mes rūpime, jie tikrai atspindi neblogai. Todėl ir formuluojat savo užsienio politiką to pamiršti tikrai nevertėtų.
Komentarų: 1
Pamatėm pirmą kartą JAV atstovų Video sveikinimą Lietuvai , ar kada nors taip buvo ? Maža to ? Ar man svarbiau , kad mus saugojanti šalis USA pasveikintu ar Šizofrenikas Lukašenka ? Su savo sūnum Kolinka ? Jeigu nežinojot CCCP laikais Lukašenka gulėjo durnyne ( iš Baltarusijos tas gydytojas pabėgo į JAV su tai įrodančiais dokumentais) Ko dar mums trūksta ? Kad Rusai pasveikintu ? Ir tai pažanga , pirmą kartą buvę Okupantai pasveikino :) .
P.S. Jeigu norit varyti ant Lietuvos taip ir sakykit , kiekvieną dalyką galima parodyti teigiamai ir neigiamai o Jūs Ponas Laurinavičiau visada rodot neigiamai deja , o reikėtu balansą gaudyti .
Ponas Mariau Nelaikykite savęs visažniu , nes žiūriu Jūsū straipsniai yra tendencingi :) Siūlau paskaityti Novodvorskaja straipsnius apie Informacinį karą prieš Lietuvą iš vidaus ir iš išorės Ar jūs tik NTV ar ORT žiūrit ?