Diplomatiniai antausiai iš Rytų, kurių Kovo 11-ąją nebuvo

Vos prieš kelias valandas į šį tinklaraštį įkėliau savo komentarą apie užsienio valstybių delegacijų dalyvavimą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio renginiuose ir jų diplomatinę reikšmę.

Ir štai „Delfi“ perskaičiau tikrai gerbiamo kolegos V.Mitės visiškai priešingą požiūrį. Jau vien todėl, kad kolegos komentaras yra priešingas, jis vertas dėmesio. Diskusijose, kaip sakoma, „gimsta tiesa“.

Tačiau man įdomiausia tai, kad labai panašiai, kaip kolega V.Mitė, būčiau formulavęs galimų „diplomatinių antausių Lietuvai grėsmę“, jei būčiau komentavęs patį D.Medvedevo ir A.Lukašenkos pakvietimo į šventinius renginius faktą prieš kokį mėnesį. 

Aš pats niekuomet nebuvau tokio prezidentės D.Grybauskaitės sprendimo šalininkas ir to neslėpiau.Tačiau dabar su tokiu požiūriu būčiau linkęs visiškai nesutikti.

Kaip tik iš Rytų jokių „diplomatinių antausių“ šį kartą nesulaukėme. Veikiau atvirkščiai. Būtent Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos lyderiai, mano manymu, Lietuvai šia proga parodė gerokai daugiau pagarbos už kai kuriuos partnerius Europos Sąjungoje. Plačiau tai argumentuoju jau minėtame komentare „Kam iš tiesų rūpi Lietuva ir jos Nepriklausomybė“.

Tiesa, net ir pakankamai pagarbus D.Medvedevo ir A.Lukašenkos atsakas į D.Grybauskaitės jiems išsiųstus kvietimus, dar nerodo jokio esminio valstybių santykių lūžio. Todėl ir džiūgauti labai nėra dėl ko.

Tačiau šį kartą labiausiai diskutuotinas man atrodo ne pats V.Mitės požiūris, o kai kurie jo argumentai.  

Pavyzdžiui, V.Mitė teigia, kad „Transporto ministro pasiuntimas į Vilnių yra atviras Lietuvos įžeidimas – net į Kazimieros Prunskienės partijos įkūrimą atvyko daug aukštesnio rango Rusijos pareigūnai“.

Tokiu atveju aš norėčiau paklausti, kodėl apie diplomatinį antausį ir atvirą įžeidimą Lietuvai niekas nekalbėjo praėjusių metų liepą švenčiant valstybės tūkstantmetį. Juk tada irgi (dar V.Adamkaus) buvo kviestas D.Medvedevas, o dalyvavo tik Rusijos kultūros ministras A.Avdejevas, toli gražu neprilygstantis rangu ir įtaka I.Levitinui.

Norint įžvelgti tokius „įžeidimus“ galima būtų prisiminti ne tik K.Prunskienės partijos suvažiavimą.

Beje, jame dalyvavęs Rusijos Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto vadovas K.Kosačiovas kaimyninės šalies hierarchinėje sistemoje tikrai nėra „daug aukštesnio rango pareigūnas“ už ministrą I.Levitiną. O pastarasis, be to, yra ir dvišalės Lietuvos ir Rusijos komisijos pirmininkas iš Rusijos pusės. Taigi, veikiau jau atvirkščiai – ne tik yra aukštesnio rango, bet ir, ko gero, didesnę realią įtaką turi I.Levitinas.

Tačiau be K.Prunskienės suvažiavimo galima prisiminti ir tai, kad Rusijos vicepremjeras S.Ivanovas neseniai net porą kartų į Kauną atvyko, kai „Žalgiris“ žaidė su CSKA. Bet ar tai tikrai rimti argumentai?

Dar keisčiau, kai V.Mitė teigia, kad „D.Medvedevas visų pirmą neatvyko todėl, jog pats Lietuvoje vykstantis renginys yra per žemo lygio, kad jame dalyvautų Rusijos prezidentas. Kitas dalykas, jei į Nepriklausomybės atkūrimo metinių minėjimą būtų buvę pakviesti Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Italijos vadovai. Tokiu atveju D.Medvedevo vizitas būtų buvęs labiau tikėtinas“.

Nežinau, kuo remiasi kolega pateikdamas tokius argumentus, tačiau net viešoje erdvėje buvo skelbta, kad D.Grybauskaitė kvies į Kovo 11-osios iškilmes VISŲ EUROPOS SĄJUNGOS VALSTYBIŲ VADOVUS. Tikrai žinau, kad taip ir buvo pasielgta. Kas kita, kad daugelis būtent ES valstybių vadovų šias iškilmes paprasčiausiai IGNORAVO. Tačiau plačiau apie tai – vėlgi anksčiau skelbtame mano komentare.

Nesutikčiau ir dar su vienu V.Mitės teiginiu: „Naujojo Ukrainos prezidento V.Janukovyčiaus neatvykimas yra ženklas, kokia gali ateityje būti Ukrainos užsienio politika. Buvęs Ukrainos prezidentas V.Juščenka į Lietuvą būtų atvykęs bet kokiomis sąlygomis“.

Tikrai esu įsitikinęs, kad ir V.Juščenka nebūtų atvykęs, jei būtent tomis dienomis būtų kuriama JO VALDŽIĄ ĮTVIRTINTI turinti vyriausybė.

Tačiau tai – jau ne tiek svarbu. Kiekvienas turi teisę savaip interpretuoti bet kurį reiškinį.

Norėjau tik atkreipti dėmesį į kai kuriuos, mano galva, klaidinančius argumentus, kuriais V.Mitė grindžia savo nuomonę.