Ar konservatoriai išdrįs stabdyti konstitucinį perversmą Lietuvos užsienio politikoje?
Ar galėtų ilgus metus konservatorių užsienio politikos gaires brėžęs A.Ažubalis arba kuris nors kitas „idėjinis konservatorius“ ranka rankon dirbti su prezidente D.Grybauskaite šalies diplomatijos lauke?
Įtampa dėl besikeičiančios šalies tarptautinės orientacijos Lietuvoje išaugo tiek, kad diskusija jau vyksta būtent tokiu dramatišku tonu.
Mintį apie gresiantį, o gal jau ir vykstantį konstitucinį perversmą šalies užsienio politikoje šią savaitę į viešumą paleido politologas R.Lopata. Tačiau panašu, kad ir jis nėra tikrasis ar bent jau vienintelis tokios dramatiškos formuluotės autorius.
Kažką panašaus tik ne viešai pastaruoju metu galima išgirsti ne vien iš dalies Užsienio reikalų ministerijos atstovų, bet ir iš Seimo narių.
Beje, tarp jų — skirtingų partijų nariai, bet nemaža dalis — patys Tėvynės sąjungos atstovai.
Ne mažiau dramatiškai piešiamas ir būsimas „neišvengiamas nuolatinis konservatorių konfliktas su prezidente“ dėl užsienio politikos.
Būtent taip ateitį privačiame pokalbyje man prognozavo vienas pareigūnas, kurį galima būtų pavadinti tiesioginiu užsienio politikos vykdytoju. Ir dar pridūrė, kad „konfliktas neišvengiamas ne tik dėl santykių su Rusija ar Baltarusija, bet ir dėl bendradarbiavimo su JAV“.
Ir štai tokioje atmosferoje konservatoriai pasiūlė, kad prezidentei įtikti nesugebėjusį „lankstųjį“ V.Ušacką užsienio reikalų ministro poste pakeistų „vanagas“ A.Ažubalis. Politikas, kurį net įsivaizduoti pritariantį D.Grybauskaitės deklaruojamai užsienio politikai kol kas labai sunku.
Tuo pat metu prezidentė pabrėžia, kad jai įtiks tik toks užsienio reikalų ministras, kuris visiškai paklus jos valiai ir bus tik sprendimų vykdytojas, o ne politikos formuotojas.
D.Grybauskaitė tai leido suprasti neakivaizdžiai mosuodama 84-uoju Konstitucijos straipsniu. Jis skelbia, kad „Respublikos prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“.
Pati šalies vadovė ir prezidentės politikos rėmėjai šį straipsnį perskaito taip, tarsi jame būtų vienareikšmiškai parašyta, kas Lietuvos diplomatijos lauke yra sprendimų priėmėjas, o kas — tik vykdytojas.
Suprask, Konstitucija vyriausybę tiesiogiai įpareigoja besąlygiškai vykdyti šalies vadovo valią užsienio politikos srityje, kad ir kokia ji būtų.
Tačiau „konstitucinio perversmo užsienio politikos srityje“ besibaiminantys oponentai tą patį sakinį skaito visiškai kitaip. Esą aiškiai parašyta, kad vykdyti užsienio politiką prezidentas gali tik kartu su Vyriausybe.
O tai — tiesioginis įpareigojimas šalies vadovui tartis ir derinti veiksmus su valdančiąja dauguma. Bėda esą tik ta, jog visi Lietuvoje tik drebina kinkas prieš D.Grybauskaitę ir nedrįsta jai priminti, kad net šalies vadovui nedera peržengti konstitucijos numatytų ribų.
Prezidentė iš tiesų yra linkusi „balansuoti ant konstitucingumo ribos“.
Tai rodo net ir jos ultimatyvus reikalavimas atšaukti iš Gruzijos ambasadorių M.Laurinkų „per 24 valandas“. Juk konstitucijoje šį kartą jau labai aiškiai parašyta, kad prezidentas ambasadorius atšaukia tik Vyriausybės teikimu.
Be to, jei Konstitucija Užsienio reikalų ministrui bei visai Vyriausybei numatytų tik prezidento valios vykdytojų užsienio politikos srityje vaidmenį, kam tada partijoms reikėtų savo užsienio politikos programų?
Ir kam iš viso tuomet skirti užsienio reikalų ministru kurios nors partijos atstovą, o ne vieną diplomatų, ko Lietuvoje pagaliau lyg ir atsisakoma? Juk savo partijos ir Vyriausybės užsienio politikos programos vykdyti negalintis ministras-politikas būtų tiesiog nesusipratimas.
Taigi, panašu, kad konservatoriams su prezidente pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų derėtų interpretuoti minėtą Konstitucijos sakinį. O, jeigu susitarti nepavyktų, galbūt jau pats metas būtų pasiklausti netgi Konstitucinio teismo.
Užsienio reikalų ministru deleguodami ne žmogų iš šalies, koks buvo V.Ušackas, o vieną savo partijos lyderių, konservatoriai galutinai prisiims ir atsakomybę už būsimą Lietuvos užsienio politiką. Taip pat ir jos permainas, jei tokios būtų.
Tiesa, tvirtai teigti, kad D.Grybauskaitė ketina, o juo labiau sugebės radikaliai pakeisti šalies užsienio politiką, kol kas dar anksti.
Santykius su A.Lukašenkos režimu mūsų šalies diplomatija mezgė dar gerokai iki D.Grybauskaitės. D.Medvedevas į Vilnių taip pat buvo kviestas ir D.Adamkaus. Netgi į Lietuvos tūkstantmečio minėjimą praėjusių metų liepą.
O rimtesnių ne viešosios diplomatijos ar tiesiog retorikos, o esminės politikos permainų įrodymų bent jau kol nematyti.
Tiesa viešo diplomatinio kalbėjimo srityje prezidentė iš tiesų daro klaidą po klaidos. Geriausias pavyzdys — D.Medvedevo pakvietimas į Vilnių švęsti kovos 11-osios.
Tiesa, turi teisę egzistuoti ir požiūris, jog tai — teisingas sprendimas. Tačiau tokiu atveju tikru diplomatiniu nesusipratimu tektų laikyti viešą pareiškimą, jog taip D.Grybauskaitė patikrins, ar Rusija gerbia Lietuvos nepriklausomybę.
Tokių klaidų — ne viena ir ne dvi. Ir apie jas jau daugybę kartų diskutuota bei rašyta.
Bet gal konservatoriai sugebės padėti prezidentei mokytis iš klaidų?
Juk sunku patikėti, kad jie norės tapti svetimos politikos įkaitais.