Diplomatija prasideda nuo vakarienių. Bet D.Grybauskaitė ir toliau atsisako tai pripažinti

Paskelbta: 2011 Rugsėjo 30 d.

Po to, kai 2010 metų balandį Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė demonstratyviai atsisakė dalyvauti JAV vadovo B.Obamos Prahoje rengtoje vakarienėje, daug kas sakė, kad tai – tik klaida. Net ir tie diplomatai ar politikai, kurie pritarė griežtai Lietuvos vadovės poelgio kritikai buvo linkę nedramatizuoti padėties.

„Pažiūrėk kiek klaidų pirmaisiais savo metais padarė pats B.Obama“, – mane tuomet tarsi neoficialiai ramino vienas aukštas pareigas Lietuvos valdžioje užimantis pareigūnas, nors pats teigė niekaip nesuprantąs ir negalįs pateisinti prezidentės poelgio.

Tačiau nedalyvauti vakarienėse su pasaulio ir Europos galingaisiais, pasirodo, yra ne kokia nors vienkartinė D.Grybauskaitės klaida, o jau kone tradicija.

Štai šiandien sulaukiau netikėto skambučio iš Briuselio. Vienas ES struktūrose dirbantis pažįstamas diplomatas pribloškė netikėtu klausimu: „gal tu gali padėti suprasti, kodėl jūsų šalies prezidentė nieko nepaaiškinusi nedalyvavo vakar Varšuvoje surengtoje vakarienėje, kuria prasidėjo ES viršūnių susitikimas Rytų partnerystės klausimu?“

„O ji ten tikrai turėjo dalyvauti?“, – prisiminęs pranešimus, kad D.Grybauskaitė į Varšuvą išvykti ketino tik penktadienį, iš pradžių dar ne visai susigaudžiau aš.

„Na taip. Oficialiai susitikimas rengtas rugsėjo 29-30 dienomis ir prasidėjo jis ketvirtadienio vakarą oficialia vakariene. Joje dalyvavo ir ES vadovai, ir net Vokietijos kanclerė A.Merkel, kuriai, kaip supranti, dabar galbūt labiau už Rytų Partnerystę rūpi euro zonos ateitis. O jūsų šalies vadovė atvyko tik į penktadienį rytą prasidėjusius susitikimus, nors nieko ypatingo, galėjusio sutrukdyti atvykti ketvirtadienį Lietuvoje lyg ir neatsitiko. Be to, kiek žinau, Lietuva vis dar deklaruoja aktyvią paramą Rytų Partnerystės programai, kuri ir buvo viso susitikimo Varšuvoje tema“.

Atsakyti neturėjau ką. Tikrai pats norėčiau sužinoti tokios „diplomatijos“ priežastis. Tikėjausi, kad ką nors paaiškinti galėtų prezidentės atstovai, tačiau su jais susisiekti nepavyko.

Todėl pamėginau paskambinti vienam pažįstamam Vilniuje reziduojančiam Lietuvai draugiškos ES šalies diplomatui. Pamaniau neoficialiai padiskutuosiu su žmogumi iš šalies. Gal mes tiesiog nesugebame objektyviai vertinti padėties?

„Padėtis iš tiesų, švelniai tariant, keista. Apie priežastis galiu tik spėlioti: pirmiausia į galvą ateina dabartiniai jūsų santykiai su Lenkija. Gal tai kažkoks diplomatinis demaršas? Tačiau jei taip, vis tiek būtų keista: juk čia ne šiaip atsisakymas atvykti kurio nors Lenkijos lyderio kvietimu – tai ES viršūnių susitikimas, kurio tema, bent jau kaip iki šiol oficialiai deklaruojama, ypač aktuali ir Lietuvai. Be to, toks nedalyvavimas be aiškios priežasties, ypač jei suglumę net žmonės Briuselyje, tai nepagarba ir ES vadovams bei tai pačiai A.Merkel, kuri dalyvavo“, – svarstė mano pašnekovas, nors vis pabrėždavo, kad neverta daryti skubotų išvadų.

Tad skubotų išvadų galbūt nedarysiu ir aš. Juo labiau, kad galbūt kažką vis dėlto paaiškins pati prezidentė arba jos atstovai. Tik niekaip negaliu pamiršti kažkada man neformalaus pokalbio metu vieno labai patyrusio vokiečių diplomato ištartų žodžių: „taip, kaip teatras prasideda nuo rūbinės, taip diplomatija prasideda nuo pietų ir vakarienės stalo“.

Tuo tarpu mano minėtas Vilniuje reziduojantis ES šalies diplomatas atkreipė dėmesį į dar vieną aspektą.

„Kol kas nežinau, kaip iš tiesų Briuselyje vertinamas jūsų prezidentės nedalyvavimas ketvirtadienio vakarienėje, tačiau, jei tai sukėlė bent jau nuostabą, dar didesnę nuostabą turėtų sukelti šiandien pasigirdusi netiesioginė D.Grybauskaitės kritika Europos Sąjungai dėl santykių su Baltarusija. Mat tikrai neįprasta vieną dieną neatvykstant į oficialią pradžios vakarienę demonstruoti, kad susitikimui neteiki didesnės reikšmės, o kitą jau imtis net ir netiesiogiai kritikuoti tai, kas jame vyko“, – aiškino pašnekovas.

Priminsiu, kad D.Grybauskaitė netiesiogiai sukritikavo tai, kad tarsi dėl neteisingos ES politikos susitikime Varšuvoje nedalyvavo Baltarusijos atstovai.

„Šiemet tai antras susitikimas, kurį Baltarusijos atstovai boikotuoja ir nedalyvauja. Tai yra tam tikra problema, nes tik dialogo forma, tik kalbantis galima kažko pasiekti. Visiškai izoliuodami arba leisdami izoliuotis pačiai Baltarusijai nuo Europos mes uždarome Baltarusijos žmones režimo viduje. Aš visada kviečiau mėginti leisti žmonėms matyti Europą, matyti demokratijos pavyzdžius. Būtent dėl to Lietuva inicijavo palengvintą pasienio režimo kirtimą, nes lengviausia atsistoti kovingoje pozicijoje ir izoliuoti Baltarusiją arba leisti režimui izoliuotis nuo viso pasaulio. Tai, manau, yra didžiausia klaida, kokią mes darome jau 17 metų“, – telefonu DELFI iš Varšuvos aiškino Lietuvos valstybės vadovė.

Belieka laukti, kad prezidentė arba jos atstovai kažką paaiškins ir dėl savo „diplomatijos“.

Komentarai | Žymos: , , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Rusija: intrigos nebėra – tegyvuoja intriga

Paskelbta: 2011 Rugsėjo 26 d.

„Net nepaisant to, kad per pastaruosius kelis mėnesius tapo beveik aišku, kad V.Putinas ketina sugrįžti, mes sugebėjome dar kartą nustebti, kai tai iš tiesų paaiškėjo“.

Šis leidinio „Foreign policy“ komentaro teiginys, ko gero, tiksliausiai atspindi Vakarų ir pačios Rusijos reakciją, kai šeštadienį driokstelėjo žinia, jog Rusijos prezidentas D.Medvedevas ir premjeras V.Putinas kitų metų pavasarį ketina susikeisti postais. Perfrazuoti šią mintį turbūt galima būtų taip: „visi to laukė, bet vis tiek niekas nieko nesuprato“.

Neslėpsiu, kad toks politinis posūkis gerokai nustebino ir mane. Maža to, nebijau prisipažinti, kad man, skirtingai negu daugeliui Vakaruose, tikrai neatrodė, kad V.Putinas ketina grįžti į prezidento postą.

Mat niekuomet netikėjau tomis kartais galbūt net paties Rusijos valdančiojo tandemo dirbtinai kurstytomis, o kartais tiesiog apžvalgininkų be didesnio pagrindo kurtomis istorijomis apie tariamus D.Medvedevo ir V.Putino nesutarimus ar net atvirą konfliktą. O būsimo V.Putino sugrįžimo į Kremlių prognozės buvo grindžiamos išimtinai tais tariamais D.Medvedevo ir V.Putino nesutarimais ar net visagalio premjero „nusivylimu“ dėl jo paties pasirinkto įpėdinio.

Tuo tarpu aš visuomet laikiausi požiūrio, kad su D.Medvedevo vardu sieta vadinamoji Rusijos modernizavimo politika yra ne kažkokia savarankiška „liberalo“ įvaizdį nuo seno pelniusio prezidento iniciatyva, o paties V.Putino kursas, kuriam įgyvendinti ir buvo pasirinktas D.Medvedevas.

Todėl jokio logiško paaiškinimo, kodėl V.Putinas, kažkada visus nustebinęs sprendimu atsisakyti prezidento posto D.Medvedevo naudai, dabar turėtų labai norėti į jį sugrįžti, tikrai nemačiau. 

Ir vis dėlto suklydau. Nors dabar jau aišku, kad konflikto ar nesutarimų tarp Rusijos premjero ir prezidento, kaip ir maniau, tikrai nėra. Kitaip V.Putinas tikrai nebūtų pasiūlęs D.Medvedevui perimti ne tik premjero posto, bet ir suteikęs galingos valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ užnugario, kai pasiūlė jam vesti šią partiją į Valstybės Dūmos rinkimus.

Tad kas gi iš tiesų įvyko?

„Tai palieka daugiau klausimų negu pateikia atsakymų. Kodėl nepavyko? Kaip „susimovė“ D.Medvedevas, jei jis visą laiką veikė turėdamas V.Putino palaiminimą? Kodėl jis galės efektyviau veikti premjero poste, negu prezidento“, – tokius klausimus kelia net minėtojo „Foreign policy“ komentaro autorė J.Ioffe, pati prieš tai teigusi, kad „buvo beveik aišku, kad V.Putinas ketina sugrįžti“.

Ir tokie klausimai, mano galva, tikrai daug svarbesni ir galintys daug labiau padėti suprasti, kas iš tiesų vyksta Rusijoje negu choru kartojami lozungai apie V.Putino dar prieš pasirenkant įpėdiniu D.Medvedevą sumanytą farsą, dabartiniam Kremliaus šeimininkui lipdomi „postą pašildžiusio prezidento“ epitetai, ar net kone apokaliptiniai Rusijos ateities scenarijai po V.Putino sugrįžimo.

Suprasti, kas iš tiesų įvyko, kad V.Putinui prireikė grįžti į prezidento postą, o premjeru skirti D.Medvedevą, kol kas iš tiesų sunku. Tačiau panašu, kad Rusijos valdžios užkulisiuose iš tiesų vyksta kur kas daugiau negu matoma išorėje.

Vienas ženklų – pačios valdžios rankomis pastarosiomis savaitėmis iš esmės sunaikintas dar vienas „opozicinės partijos“ projektas. Būtent tokia oficialiai opozicine, tačiau Kremliaus kontroliuojama partija turėjo tapti „Teisingas reikalas“ su milijardierium M.Prochorovu priešakyje. Tačiau šis projektas, atrodo, palaidotas vos sukurtas, o pats M.Prochorovas netikėtai staiga užsitraukė tiek V.Putino, tiek D.Medvedevo nemalonę.

Iškalbingas ir V.Putino komandos žmogumi laikomo A.Kudrino (paradoksas, bet šis liberalu“ vadinamas politikas laikomas artimu būtent V.Putinui) viešas demaršas, kai jis pareiškė nedirbsiąs vyriausybėje, jeigu jai vadovaus D.Medvedevas.

Tačiau bent jau kol kas, atrodo, aišku viena – V.Putinas su D.Medvedevu ir toliau ketina dirbti ranka rankon ir nežada kažkaip keisti savo politinio kurso. Maža to, V.Putinas, regis, pasirengęs suteikti premjeru tapsiančiam D.Medvedevui teisę „išvalyti“ vyriausybę … net nuo paties V.Putino įtakingiausiais bendražygiais laikomų veikėjų. Tarp labiausiai tikėtinų kandidatų palikti vyriausybę po D.Medvedevo persėdimo į premjero postą dabar jau atvirai minimas net įtakingiausiu „saugumiečių“ grupuočių lyderiu vadinamas I.Sečinas.

Prezidentas D.Medvedevas dar rugpjūčio 31 d., kai apie valdančiojo tandemo sprendimą dar niekas nežinojo, viešai pareiškė, kad vyriausybė po kitų valstybės vadovo rinkimų turės radikaliai pasikeisti, turės ateiti „jauni agresyvūs žmonės“.

Jei manysime, kad „viską vis tiek sprendžia V.Putinas“ į tokį pareiškimą galima būtų ir nekreipti dėmesio. Tačiau savaitgalį D.Medvedevo žodžius patvirtino ne kas kitas, o paties V.Putino atstovas spaudai D.Peskovas.

„D.Medvedevas sakė, kad nori matyti stipriai atnaujintą vyriausybę. Tai reiškia, kad joje turi atsirasti tikrai nauji veidai – neverta laukti, kad bus tiesiog perstumdyti tie patys kadrai“, – D.Peskovo žodžiai skambėjo tarsi V.Putino palaiminimas būsimojo premjero planams, o gal net signalas dabartinės vyriausybės nariams.

Taigi, Rusijos vis dėlto laukia kažkokios permainos. Kokios jos bus – matysime, bet intriga išlieka.

Komentarai | Žymos: , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Kas galima politologui, negalima prezidentui (dar kartą dėl D.Grybauskaitės pasisakymo apie Baltarusijos opoziciją)

Paskelbta: 2011 Rugsėjo 20 d.

Nors nuo skandalingai ne vien Lietuvoje nuskambėjusio prezidentės D.Grybauskaitės pareiškimo apie Baltarusijos opoziciją prabėgo jau savaitė, manau, kad verta prie jo dar kartą sugrįžti. Juo labiau, kad, aprimus aistroms, kartais į viską galima pažvelgti objektyviau ir įdėmiau.

Prisipažinsiu, kad išgirdęs pirmuosius pranešimus apie šį šalies vadovės pareiškimą (tiesioginės radijo transliacijos tądien negirdėjau – įrašą išklausiau tik vėliau), buvau šokiruotas ir aš.

„Jeigu pasižiūrėtume įdėmiai, iš devynių kandidatų, kurie dalyvavo prezidento rinkimuose, dalis buvo finansuojami ir palaikomi Kremliaus“, – Lietuvos radijui sakė prezidentė.

„Kai kalbiesi arba girdi, kaip kalba kai kurie opozicijos atstovai, dažniausiai ko negirdime – tai kad jų prioritetas ir tikslas yra nepriklausoma Baltarusija. To beveik negirdime. Girdime daugiausia, kad reikia daugiau pinigų ir kad Rusija iš principo yra draugas. Be abejo, tai mums kelia tam tikrą nerimą, nes Lietuvos nacionalinis interesas yra nepriklausoma kaimynė, nepriklausoma šalis“, – pridūrė D.Grybauskaitė.

Tokie iš konteksto ištraukti, nors ir labai tiksliai pakartoti žodžiai skamba iš tiesų šokiruojančiai. Juo labiau -dar nenurimusio skandalo dėl Lietuvos valdininkų sprendimo perduoti A.Lukašenkos režimui duomenis apie Baltarusijos opozicionierių A.Beliackį, dėl ko šis atsidūrė už grotų, fone.

Skamba taip, tarsi D.Grybauskaitė iš tiesų rašytų nuosprendį visiems A.Lukašenkos priešininkams, o gal net vėl demonstruoja paramą pačiam diktatoriui. Netgi likusi prezidentės išlyga, kad ji kalba tik apie dalį Baltarusijos opozicijos, šiame kontekste tampa tarsi nebegirdima.

Bet ar būtent tai D.Grybauskaitė turėjo galvoje? Galų gale ir ji būtent tai net ir sakė?

Įdėmiai skaičiau įvairius ne vien Lietuvoje, bet ir užsienyje pasigirdusius komentarus apie šį Lietuvos vadovės pareiškimą. Ir turiu pripažinti, jog susidariau įspūdį, kad daugelis komentatorių tiesiog nepasivargino išklausyti pačios D.Grybauskaitės žodžių. Man rodos, kad daugelis jų komentavo tik aukščiau cituotus naujienų agentūrų tiksliai perduotus, bet iš esmės iš konteksto ištrauktus žodžius.

Juk užtenka prie minėtų citatų pridėti bent jau D.Grybauskaitės žodžius, kad „Baltarusijos opozicija yra labai įvairi“, ir visi šalies vadovės žodžiai skambės jau kitaip. O jei dar žinosime, kad jie ištarti atsakant į laidos vedėjo G.Aleknonio klausimą, ar mes ne per dažnai „visą Baltarusijos opoziciją sutapatiname su demokratija“? Ar ne visai kitaip viskas atrodys?

Nekalbu jau apie tai, kad, įdėmiai išklausius viską, ką toje laidoje apie Baltarusiją ir jos opoziciją pasakė Lietuvos vadovė, minčių, jog ji atvirai remia A.Lukašenką arba vos ne pati įsakė perduoti duomenis apie A.Beliackį Minsko režimui, neturėtų kilti. Tačiau būtent tokios gaidos skambėjo ne vieno apžvalgininko ar net politiko, vienaip ar kitaip komentavusio D.Grybauskaitės žodžius, teiginiuose.

Ginčytis dėl to, kad dalis Baltarusijos opozicijos yra finansuojama ir Kremliaus (kita dalis finansuojama Vakarų, o yra tokių, kurie pinigus gauna ir iš abiejų pusių) galėtų nebent tas, kas visiškai nesidomi politine padėtimi kaimyninėje šalyje. Maža to, net ir nebūtinai Kremliaus finansuojami opozicijos atstovai pastaruoju metu vis dažniau demonstruoja prorusiškas pažiūras. Ypač ryšku tai buvo būtent prieš praėjusio gruodžio prezidento rinkimus Baltarusijoje.

Apie tai galima būtų kalbėti daug, bet priminsiu tik savo akimis matytą Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko E.Zingerio, kurį net ir nepagarba Baltarusijos opozicijai vargu ar kas drįstų apkaltinti, patirtą šoką. Mat praėjusį rudenį net kelių skirtingų Baltarusijos opozicijos kandidatų atstovai mūsų šalies parlamente atvirai ragino, kad Europos Sąjunga prieš A.Lukašenką kovotų… kartu su Rusija.

Taigi, gal D.Grybauskaitė nepasakė nieko tokio, kas būtų verta tokio atgarsio ir net aršios kritikos? Arba gal visa kritika – tik dar vienas oponentų bandymas „pulti šalies vadovę“?

Ne visai taip. Jei minėtieji žodžiai būtų ištarti kokio nors apžvalgininko ar politologo, iš tiesų nebūtų apie ką diskutuoti: pakankamai tikslus, bet ir kažkokiu originalumu nekvepiantis padėties Baltarusijoje ir dalies šios šalies opozicijos apibūdinimas. Įvardintos ir grėsmės, teisėtai keliančios nerimą Lietuvai.

Tačiau, taip prabilus šalies vadovui ar net kokiam ministrui, skandalas – garantuotas. Nes kiekvienas jų žodis – tarsi po didinamuoju stiklu. Ir jei kas nors galėjo bent jau nuskambėti dviprasmiškai – jau politinė katastrofa. Juo labiau, kad patikslinti, ką turėjo mintyje, paprastai aukščiausi šalies vadovai net nebeturi progos. O tikėtis, kad visi, kas išgirs naujienų agentūrų perduodamus prezidento žodžius ar net juos komentuos, išklausys viską, kas buvo pasakyta, būtų tiesiog naivu.

Todėl kalbėti šalies vadovai ir kiti oficialūs pareigūnai tiesiog privalo taip, kad, net ir iš konteksto ištraukus jų žodžius, jų negalima būtų interpretuoti, kaip nors kitaip, negu norėta pasakyti. Taip, kartais tai – menas. Bet valstybės vadovams šis menas – privalomas.

Baisiausia tai, kad pamokų D.Grybauskaitei jau buvo ne viena. Net padėtį toje pačioje Baltarusijoje apibūdinantys Lietuvos vadovės žodžiai jau yra sukėlę viešą skandalą. Praėjusių metų rudenį pasaulinė „Reuters“ agentūra visam pasauliui pranešė, kad D.Grybauskaitės laiko A.Lukašenką  “politinio ir ekonominio stabilumo Baltarusijoje ir jos nepriklausomybės garantu“.

Tiesa, tuomet situacija buvo kiek kita. Tokius žodžius Lietuvos vadovė ištarė per uždarą susitikimą su Lietuvoje reziduojančiais ambasadoriais ir tikrai negalėjo tikėtis, kad jie bus paskelbti viešai. 

Ambasadorių šie žodžiai tikrai tiek nešokiravo, kaip buvo aiškinama vėliau, nes ne vienoje Europos šalyje apie Baltarusiją manoma panašiai. Tačiau dabar jau nebėra didelė paslaptis, kad į viešumą D.Grybauskaitės pasisakymą ištraukti nusprendė savo provokacinių tikslų siekusi Lenkijos diplomatija. Ir, žinoma, kilo skandalas. Tačiau D.Grybauskaitė iš jo nieko nepasimokė. Atvirkščiai, dabar jau viešai prabilo taip, kad skandalas tiesiog negalėjo nekilti.

O juk dar galima prisiminti viešus D.Grybauskaitės pareiškimus apie vos ne išdavikiškus JAV kėslus Lietuvos atžvilgiu arba JT rezoliucijos ribas Libijoje peržengusią NATO…

Neverta net ginčytis, kiek tokie pareiškimai buvo pagrįsti. Visais atvejais galėtum rasti ne vieną apžvalgininką ar politologą (nebūtinai prorusišką arba antiamerikietišką), kuris tuomet mąstė ir kalbėjo panašiai. Bėda ta, kad Lietuvos vadovė niekaip nenori suprasti, kad viešai neturi teisės dėstyti savo asmeninės nuomonės. Ji kalba – tik valstybės vardu. Kitaip – politinė katastrofa.

Komentarai | Žymos: , , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Naujoji užsienio politika: blaškomės ar kuriame?

Paskelbta: 2011 Liepos 10 d.

Jau dvejus metus prezidento pareigas einanti D.Grybauskaitė pagaliau aiškiai apibūdino užsienio politikos kryptis.

Nors audringų diskusijų visuomenėje šiuo klausimu tikrai netrūko iki šiol, apie užsienio politiką nedaug ir gana nekonkrečiai prezidentė užsimindavo netgi metiniuose pranešimuose.

Šį kartą prezidentė pasielgė visiškai kitaip. Lietuvos televizijos laidoje „Teisė žinoti” ji aiškiai suformulavo užsienio politikos pokyčių kryptį.

Dabar jau aišku, kad pagrindinė D.Grybauskaitės užsienio politikos idėja yra ta, kad ji turi būti „daugiavektorinė”.

„Tikslas buvo ne pakeisti, o subalansuoti. Turėjome vieno vektoriaus užsienio politiką – arba JAV, arba nieko. Šiandien, labai tikiuosi, mėginu pasukti į daugiavektorinę užsienio politiką, kad būtų keli vektoriai.

Ir JAV, be abejo, kaip mūsų saugumo garantas, ir Europa atsirastų mūsų žemėlapyje, ir ypač jos šiaurinė dalis, kaip mūsų prioritetas, taip pat mūsų kaimynai. Mėginu taip balansuoti, bet ir tam reikia laiko, ir tokie pokyčiai negali būti greiti”, – dėstė šalies vadovė.

Kartu prezidentė pabrėžė, kad jos pozicijos nereikėtų laikyti ankstesnės užsienio politikos kritika, o tiesiog besikeičiančios geopolitinės situacijos pasekme.

„Mėginu, kad Lietuva savo užsienio politiką pritaikytų prie naujų geopolitinių poslinkių. Ir tai yra mano pagrindinis tikslas: kad Lietuva pasinaudotų tuo, kas vyksta aplink, būtent savo interesams ir nebūtų jokių kitų valstybių įrankis sprendžiant kitų valstybių interesus”, – aiškino D.Grybauskaitė.

Taigi vizija tapo gana aiški: Lietuva buvo per daug susitelkusi į proamerikietiškos užsienio politikos vykdymą, o Lietuvos interesams apginti yra kur kas daugiau ir įvairesnių įrankių, nors senieji taip pat neturėtų būti pamiršti.

Tokią užsienio politikos viziją būtų galima tik sveikinti. Iš tiesų tenka pripažinti, kad Lietuvos užsienio politika iki D.Grybauskaitės kartais būdavo kiek vienpusiška. Ir net abejonių dėl to, ar Lietuvos diplomatija visuomet gynė tik mūsų šalies, o ne JAV interesus, kartais irgi galėjo kilti – ypač atsigręžus atgal.

Tiesa, vertinant objektyviai, reikėtų prisiminti geopolitines aplinkybes, kurių svarbą, aiškindama savo užsienio politiką, pabrėžė pati D.Grybauskaitė.

Prisiminti reikia, pavyzdžiui, tai, kad Lietuvos užsienio politiką ilgai formavo „priėmimo į NATO šleifas”. Juk turbūt niekas neabejoja, kad be ypač aktyvaus JAV vaidmens narystės Šiaurės Atlanto aljanse mes galėjome nematyti dar ilgai.

Todėl formavosi savotiška „dėkingumo” ar net „skolos” Amerikai užsienio politika. Juo labiau kad tuo metu ypač sustiprėjusi Rusijos grėsmė ir tuo pat metu stebimas Europos nuolaidžiavimas Maskvai vertė manyti, jog netgi ne NATO, o JAV yra Lietuvos saugumo garantas.

Bet geopolitinės aplinkybės iš tiesų keičiasi: bent jau šiek tiek sumažėjo Rusijos keliama grėsmė, B.Obamos administracijos flirtas su Maskva jau dažnai nedaug kuo skiriasi nuo europiečių pozicijos. Galų gale ir NATO bei Europos Sąjungoje Lietuva iš tikrųjų apšilo kojas ir vis geriau žino, kaip panaudoti jų teikiamus instrumentus.

Todėl iš tiesų „daugiavektorinė” užsienio politika galbūt ir labiau atitiktų šios dienos Lietuvos interesus. Bet ar ji tokia yra?

Pirmiausia kiltų klausimas, ar D.Grybauskaitė iš tiesų neatsisako glaudaus bendradarbiavimo su JAV politikos, kaip pati deklaruoja. Mat bent jau jos nevienkartiniai akibrokštai ir vieši sąjungininkų įtarinėjimai įvairiais sąmokslais tokiam bendradarbiavimui palankios atmosferos tikrai nekuria. Net jei pats bendradarbiavimas ir tęsiamas.

Tačiau pastaruoju metu ypač neaiški tapo ir D.Grybauskaitės politika ne tik JAV, bet ir NATO atžvilgiu.

Viena vertus, reikia pripažinti, kad būtent ši Lietuvos vadovė griežtais reikalavimais pasiekė istorinį laimėjimą – konkrečių Baltijos gynybos planų. Tačiau taip pat būtent D.Grybauskaitė leido sau ypač nediplomatiškai užsipulti NATO partnerius, kad šie esą Libijoje „peržengė Jungtinių Tautų rezoliucijos ribas”.

Jau vien tokie pareiškimai sąjungininkų pasitikėjimo Lietuva tikrai nestiprina. Tačiau D.Grybauskaitė žengė dar toliau – ji leido sau viešai sumenkinti net neoficialaus NATO šalių susitarimo skirti gynybai ne mažiau kaip 2 proc. BVP svarbą.

Tad bent jau du D.Grybauskaitės užsienio politikos vektoriai kol kas atrodo gana problemiški. Bet gal atsirado naujų sėkmių?

Atrodo, kad ne tik sėkmių, bet ir esminių proveržių negali įvardyti ir pati šalies vadovė. Nei santykiai su Europos galingaisiais, nei su Šiaurės Europos šalimis iš esmės nepasikeitė.

Jokių rimtesnių poslinkių nematyti ir bendradarbiaujant su kaimynais. Su Lenkija santykiai net pablogėjo, nors tai ir ne D.Grybauskaitės kaltė.

Vilniaus politika Minsko atžvilgiu, nepaisant didelio viešo ažiotažo, iš esmės, atrodo, taip pat liko tokia pati „dvipusė”: praktinio bendradarbiavimo ir nepritarimo režimui.

Dabar jau akivaizdu, kad visai be reikalo D.Grybauskaitei buvo klijuojama ir prorusiškos politikės etiketė. Bent jau lyginant su Varšuvos pastangomis išnaudoti galbūt atsivėrusį „bendradarbiavimo langą” su Maskva, Vilniaus politika šia kryptimi netgi atrodo ypač pasyvi.

Tad kur ieškoti tos „daugiavektorinės” užsienio politikos?

P.S. Šis komentaras išspausdintas „Lietuvos ryto“ šeštadienio priedo „Rytai-Vakarai“ (2011.07.09) komentarų skiltyje

Komentarai | Žymos: , , | 3 Komentarai

Europos Sąjungos kryžkelės

Paskelbta: 2011 Birželio 27 d.

Pastaruoju metu dramatiškai paaštrėjusi Graikijos paskolų krizė privertė ne tik Europos politikus bei apžvalgininkus, bet ir Tarptautinį valiutos fondą (TVF) dar garsiau prabilti apie Europos Sąjungos ateitį apskritai.

Euras, turėjęs galutinai suvienyti Europą, esą dabar tapo didžiausia grėsme jos vienybei.

„Metas galvoti apie planą B”, – skambėjo ne iš vienų lūpų.

„Europa – kryžkelėje”, – plyšavo kiti.

Tačiau atsakymų į klausimą, ką daryti, kol kas nedaug.

Tiesa, TVF ryžosi ypač neįprastu pareiškimu paraginti Europos Sąjungą kuo skubiau imtis didesnės ekonominės ir finansinės integracijos. Tik taip esą galima išspręsti Europos problemas ir vėl drąsiai žvelgti į ateitį.

„Mes iš tikrųjų manome, kad daugelis dabartinių problemų – nebaigtos integracijos rezultatas”, – atvirai dėstė TVF Europos padalinio direktorius A.Borgesas.

Tačiau prieš žvelgiant į ateitį bent jau šį kartą vertėtų dar kartą atsigręžti į praeitį.

Dabar daug kas mėgsta prisiminti ekonomistus, euro griūtį pranašavusius nuo pat jo sukūrimo. Esą šis projektas iš pat pradžių buvo dirbtinis todėl, kad bendra valiuta sujungė visiškai skirtingas ekonomikas, taip ir nesukūrus bendros finansinės-ekonominės politikos.

Tačiau užmirštama, kad problema buvo ne vien tai. Tiksliau sakant, euro problemos – tik viena bendros Europos Sąjungos viršūnes jau daug metų kamuojamos ligos išraiškų. Mat ES tapo įprasta politiškai spartinti integracijos procesus, tam nesukūrus jokių tvirtų pamatų.

Tai, kad euro sukūrimas – grynai politinis projektas, jau turbūt niekas nebesiginčija. Bet ar dar kas nors prisimena, kad šis politinis projektas iš pat pradžių nebuvo paremtas net jo kūrėjų pasiryžimu laikytis bent jau prisiimtų įsipareigojimų?

Ir šį kartą kalbu ne apie Graikiją, kuri, kaip dabar jau žinoma, daug metų klastojo statistikos duomenis ir, jei jie būtų buvę žinomi tikslūs, į euro zoną ši šalis iš viso nebūtų patekusi.

Verta prisiminti ir euro idėjos autores – Prancūziją ir Vokietiją. Būtent jos dar 2003 metais ne tik sulaužė dėl euro sukūrimo patvirtinto vadinamojo Stabilumo pakto taisyklę, kad šalių narių biudžeto deficitas negali viršyti 3 proc. BVP. Jos netgi pasiekė, kad paskui taisyklės būtų šiek tiek sušvelnintos.

Ką visa tai reiškia? Ogi tai, kad politinio euro projekto realiais įsipareigojimais tvirtai remti iš pat pradžių nebuvo pasiryžusios net Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės.

Joms tuo metu atrodė naudingiau turėti didesnį biudžeto deficitą, ir jos lengva ranka sulaužė įsipareigojimus.

Tiesa, apie tokias krizes kaip dabar tuomet niekas negalėjo net pagalvoti. Tačiau principas lieka tas pats – dar vienas integracijos žingsnis žengtas, bet politinio pasiryžimo laikytis prisiimtų įsipareigojimų nėra.

Ar ne tą patį ir dabar stebime dėl Šengeno sutarties, kai garsiai diskutuojama apie galimybę laisvo asmenų judėjimo taisykles taikyti jau tik iš dalies?

Pirma rimtesnė krizė ir sutartys griūva? Tai neturėtų stebinti, kai prisimeni svarbiausia – ir euras, ir Šengeno sutartis Europos šalių žmonėms buvo primesti tarsi iš viršaus.

Jokiu būdu neketinu menkinti šių sutarčių reikšmės ir naudos – taip pat ir paprastiems žmonėms. Bet dar prieš pastarojo meto krizes, regis, turėjo būti aišku, kad tikros visuomenės paramos esminėms šių sutarčių nuostatoms niekada nebuvo ir nėra.

Reikia įrodymų?

Ar kitaip Prancūzijos visuomenė karštai pritartų sienų uždarymui vos iš Italijos plūsteli keli ar keliolika tūkstančių pabėgėlių iš Šiaurės Afrikos.

Ar kitaip vokiečiai, suomiai ir kitos tautos griežtai priešintųsi tolesnei finansinei paramai Graikijai, kuri yra gyvybiškai svarbi to paties euro išlikimui.

Europa paprasčiausiai vis dar per toli nuo to solidarumo ir pasiryžimo griežtai vykdyti įsipareigojimus vieni kitiems, kuris leistų tikėtis, kad tokie integracijos pavyzdžiai kaip euro sukūrimas arba Šengeno zona būtų tikrai tvarūs.

Atvirkščiai – galima teigti, kad būtent per sparti, į visuomenės pasirengimą neatsižvelgianti ES integracija lėmė nacionalistinių jėgų stiprėjimą net tokiose šalyse kaip Suomija.

Pats Europos Sąjungos tolesnio kūrimo projektas pastaraisiais metais taip atitrūko nuo paprastų žmonių lūkesčių, kad jau galima kurti feljetonus.

Kokius? Na, pavyzdžiui, apie Europos Parlamentą ir jo galias. Juk jau senokai galima stebėti paradoksalią situaciją – kuo mažiau žmonių visoje Europoje pasivargina ateiti rinkti Europos Parlamento, tuo labiau stiprinamos jo galios. Taip esą įtvirtinami demokratijos principai.

Arba prisiminkime vadinamąją Europos Konstitucijos idėją.

Kai Prancūzijos ir Nyderlandų rinkėjai per referendumą atmetė šį dokumentą, ES viršūnės nusprendė šį dokumentą kiek sutrumpinti, papudruoti ir vis tiek priimti. Tik šįkart jau be teisės balsuoti piliečiams. Ir tai buvo pavadinta milžinišku Europos Sąjungos „žingsniu į priekį”.

Dabar vėl prisiminkime pradžioje minėtą iš daugelio lūpų dabar skambantį teiginį, kad Europą galutinai suvienyti turėjęs euras dabar tapo didžiausia grėsme jos vienybei.

Ar nenutiks taip ir visai Europos Sąjungai? Ypač jei atsakas į krizes bus dar spartesnė integracija.

P.S. Šis komentaras išspausdintas „Lietuvos ryto“ priedo „Rytai-Vakarai“ (2011.06.23) komentarų skiltyje.

Komentarai | Žymos: , , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Nauja atominė: vėl pirksime katę maiše?

Paskelbta: 2011 Birželio 27 d.

A.Kubiliaus Vyriausybė turi progą nutildyti kritikus. Atominiu miražu dažnai vadintas naujos Visagino elektrinės statybos projektas akivaizdžiai pajudėjo.

Praėjusią savaitę Lietuvoje lankėsi „Hitachi” korporacijos prezidentas H.Nakanishi. Šią turėtų atvykti kitos milžinės – „Westinghouse Electric Company” vadovai.

Abi bendrovės pasiryžusios varžytis dėl teisės tapti naujosios Visagino atominės elektrinės strateginėmis investuotojomis. Taigi nors jokie susitarimai dar nepasirašyti, ko gero, jau galima teigti, kad šis projektas iš miražo virsta realybe.

Abejojusieji, ar po LEO LT išardymo A.Kubiliaus komanda sugebės įgyvendinti strateginiu skelbtą uždavinį, kad nauja atominė elektrinė Lietuvoje būtų pastatyta, matyt, turės pripažinti buvę neteisūs.

Laiminga istorijos pabaiga? Man regis – tik pradžia.

O ar pabaiga bus laiminga, sunku net spėlioti. Mat į pagrindinį klausimą ir toliau lieka neatsakyta.

Maža to, dėl to negirdėti netgi jokių diskusijų. Nors visuomenė ne tik turi teisę, bet ir privalo žinoti vieną paprastą dalyką: ar iš tiesų Lietuvai naujos atominės elektrinės reikia ir kokią ji duos naudą mūsų šaliai?

Tiesa, premjeras A.Kubilius tikina, kad sutartis su bet kuria iš dviejų minėtų besivaržančių bendrovių bus naudinga Lietuvai.

Vyriausybės vadovas netgi visai įtikinamai aiškina, jog kokių nors nenaudingų sutarties detalių šį kartą negalės būti jau vien dėl to, kad projekte dalyvaus ne vien Lietuva, bet ir Lenkija, Estija ir Latvija. Ir visos jos, žinoma, norės, kad projektas būtų saugus ir ekonomiškai naudingas.

Premjeras teisus ir dėl to, kad derybos dėl tokių projektų kaip atominės elektrinės statyba vykdomos „laikantis tam tikrų tarptautinių konfidencialumo taisyklių”.

Ir vis dėlto atsakymų reikia dabar. Jau vien todėl, kad būtent paskui konservatorius velkasi „Williams” šešėlis.

Kažin ar atsitiktinai net prezidentė D.Grybauskaitė dar gegužę buvo pareiškusi, jog ji nenorėtų, kad „kartotųsi antra „Williams” istorija.

Tačiau svarbu ne vien tai. Ne mažiau pavojinga, kad pats naujos atominės elektrinės statybos projektas Lietuvoje jau kelerius metus apgaubtas kažkokia mistika. Mat jis kažkodėl pateikiamas kaip Lietuvos energetinės nepriklausomybės pamatas.

Bet juk energetinei Lietuvos nepriklausomybei elektros energijos srityje svarbi ne tiek nauja atominė elektrinė ar kuris nors kitas elektros energijos gamybos šaltinis. Daug svarbiau, kad mūsų šalis neliktų energetine sala Europos Sąjungoje. Taigi svarbiausios yra elektros jungtys su Švedija ir Lenkija.

Tad kas gi Lietuvai yra naujos atominės elektrinės statyba?

Tiksliausia turbūt būtų sakyti, kad tai – tiesiog komercinis projektas siekiant panaudoti esamą Ignalinos atominės elektrinės infrastruktūrą.

Tačiau tai – ne eilinė investicija. Ir ne vien todėl, kad kainuos milijardus. Juk nauja atominė elektrinė turės vienokį ar kitokį poveikį visam Lietuvos ūkiui.

O tokiu atveju dar prieš imantis šio projekto būtina žinoti ne tik kokia gali būti būsimosios elektrinės gaminamos elektros energijos kaina ir ar ją pastačiusi Lietuva nedarys kokių nors kliūčių konkurencijai elektros energijos rinkoje.

Neužtektų žinoti net to, ar sutarties nelydi kokie nors papildomi Lietuvos įsipareigojimai investuotojui, kurie, kaip „Williams” atveju, gali būti labiausiai nenaudingi mūsų šaliai ar tiesiog vartotojams.

Būtina tiksliai apskaičiuoti ir visuomenei aiškiai pateikti tai, ką Lietuvos banko atstovas ekonomistas R.Kuodis jau daug metų viešai įvardija kaip „kaštų ir naudos analizę”.

O tai ypač svarbu dabar, kai sprogimai Fukušimos atominėje elektrinėje vėl atkreipė dėmesį į šios energetikos srities saugumo problemas. Todėl šį kartą turbūt reikėtų kalbėti ne vien apie sąnaudų ir naudos, bet ir apie rizikos analizę.

Ar kas nors visa tai yra girdėjęs?

P.S. Šis komentaras išspausdintas „Lietuvos ryto“ pirmadienio (2011.06.20) komentrų skiltyje.

 

Komentarai | Žymos: , , , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Ar mums reikia V.Zatlero?

Paskelbta: 2011 Gegužės 30 d.

„Šaunuolis Latvijos prezidentas. Kad mes tokį turėtume!” – V.Zatlerui nutarus pradėti Saeimos paleidimo procedūrą sekmadienį kalbėjo ne vienas lietuvis.

Paralelės tarp Latvijos ir Lietuvos šįkart iš tiesų piršte peršasi. Latvijos prezidento kantrybės taurė buvo perpildyta, kai Saeima praėjusį ketvirtadienį atmetė prokurorų prašymą atlikti kratą vienu Latvijos oligarchų vadinamo parlamentaro V.Šlesero namuose.

Tuo tarpu Lietuvoje praėjusią savaitę pranešta, kad byla kyšininkavimu kaltinamam, bet parlamentaro mandatu prisidengusiam E.Lementauskui tikriausiai turės būti iš viso nutraukta. Mat mūsų šalies įstatymų leidėjai prieš tris savaites nepritarė šio veikėjo neliečiamybės panaikinimui.

Šis Lietuvos Seimas taip pat nepritarė tam, kad dėl ne vien su parlamentaro vardu nesuderinamų chuliganiškų veiksmų atsakomybėn būtų patraukti P.Gražulis ir K.Uoka.

O juk dar buvo ir sprendimas neatimti parlamentaro mandato A.Sacharukui, kurį Konstitucinis teismas pripažino sulaužius priesaiką.

Taigi sekant Latvijos prezidento pavyzdžiu paleisti tokį Lietuvos Seimą priežasčių – daugiau negu reikia.

Daugelis lietuvių turbūt pritartų ir V.Zatlero žodžiams, kuriais jis, kreipdamasis į tautą, paaiškino savo nevienareikšmiškai vertinamą sprendimą.

„Šiuo sprendimu noriu suteikti galimybę visiems žmonėms vieną kartą padėti tašką nedidelės žmonių grupės savavaliavimui. Vieną kartą padėti tašką tam, kad visas mūsų sunkiu darbu uždirbtas turtas yra neapmokestinamųjų bendrovių sąskaitose, padėti tašką tam, kad atskiri regionai mūsų šalyje turi išskirtines teises.

Mums būtina padėti tašką tokiam požiūriui į mūsų žmones, į mūsų tautą, į mūsų valstybę”, – aiškino savo sprendimą Latvijos prezidentas.

Padėti tašką, bent jau žodžiais, reikalauja ir nemaža dalis Lietuvos žmonių. Tačiau mūsų šalyje galimybės laisvai paleisti Seimą Konstitucija nesuteikia net šalies prezidentui. Nors Lietuvos vadovo įgaliojimai didesni negu Latvijos.

Be to, kol kas neaišku, ar pasiteisins ir Latvijos prezidento sprendimas. Neaišku net ir tuomet, jei nepritarsime V.Zatlero oponentų tvirtinimui, kad prezidento sprendimą lėmė tiktai kerštas šalies vadovu jo nenorinčiam perrinkti parlamentui.

Tam, kad V.Zatlero sprendimas pasiteisintų, Latvijos rinkėjai, net ir referendumu pritarę prezidento sprendimui, turėtų išrinkti gerokai kitokią Saeimos sudėtį.

Parlamentą, kuriame nebūtų ginami oligarchai, neklestėtų prekyba postais, o asmeniniai kieno nors interesai nebūtų svarbesni už valstybės.

Šias blogybes V.Zatleras taip pat išvardijo kaip sprendimo pradėti Saeimos paleidimo procedūrą priežastis. Nes ši Saeima esą nepateisino lūkesčių, kad ji pagaliau pakirs žmonių nepasitikėjimo valdžia šaknis.

Lygiai tą patį tikriausiai būtų galima pasakyti ir apie Lietuvos Seimą. Tačiau tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje net prezidentas ar kuris kitas politikas negali padaryti to, ko nesugeba padaryti pati tauta.

Jei naujoji Latvijos Saeima nebus kokybiškai kitokia, o tokia galimybė tikrai nemaža, V.Zatlero sprendimas rudenį gali atrodyti kaip visiškai nereikalingas sumaišties valstybėje kėlimas.

Tiesa, tai nereiškia, jog drastiški sprendimai demokratijos klystkeliais vis dar dažnai klaidžiojančiose Lietuvoje ar Latvijoje yra visiškai beverčiai. Kartais jie duoda naudos. Kartais bent jau supurto visuomenę.

Bet niekas už pačią visuomenę negali išspręsti jos problemų. Juk parlamentas tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje – tik jos atspindys.

Taigi Lietuvai tikrai nereikia V.Zatlero. Nereikia ir jokio kito gelbėtojo. Užtektų, kad rinkėjai bent iki kitų rinkimų prisimintų, pavyzdžiui, tuos, kurie Seime nebalsavo už E.Lementausko neliečiamybės panaikinimą. Ir, remdamiesi šiais prisiminimais, o ne saldžiais rinkimų pažadais, spręstų, kaip jiems balsuoti.

P.S. Šis komentaras išspausdintas „Lietuvos ryto“ (2011.05.30) pirmadienio komentarų skiltyje.

Be temos, Komentarai | Žymos: , , , , , , , | 1 Komentaras

Karas prieš „Gazprom“: svarbu laimėti ar tik kovoti?

Paskelbta: 2011 Gegužės 2 d.

Energetikos ministro A.Sekmoko karas su Rusijos dujų monopolininke „Gazprom” įgavo pirmąją piniginę išrašką. Paskelbta, kad Vyriausybė pasirengusi išleisti iki 4 milijonų eurų bylinėjimuisi su šia dujų tiekėja.

Jau paskelbtas ir konkursas pirkti teisininkų paslaugas.

Tiek pats A.Sekmokas, tiek ir premjeras A.Kubilius, žinoma, tvirtins, kad taip bandoma apginti Lietuvos vartotojų interesus ir apskritai išsivaduoti iš „Gazprom” pančių. Ir, jei tai būtų tiesa, nebūtų gaila net gerokai didesnės sumos negu tie 4 milijonai eurų. Pergalės nauda Lietuvai (o kartu ir kiekvienam jos piliečiui) būtų skaičiuojama daug kartų didesnėmis sumomis.

Bet ar iš tiesų Vyriausybė siekia pergalės? O gal jai svarbiau pats procesas – nuolatinė kova, turinti įrodyti visuomenei, kad dabartinė valdžia tikrai stengiasi apginti Lietuvos žmones nuo „Gazprom” ir iškovoti energetinę nepriklausomybę? Gal rezultatas – ne toks svarbus?

Tokie įtarinėjimai gali skambėti keistai. Bet taip kelti klausimą verčia ne kas kitas, o patys A.Sekmokas su A.Kubiliumi. O tiksliau, realybės neatitinkantys vieši jų pareiškimai, kuriais bandoma pagrįsti būtinybę įsivelti į karą su „Gazprom”.

Jau esu rašęs, kad Vyriausybė akivaizdžiai klaidina visuomenę aiškindama, kodėl „Gazprom” Lietuvai nuo šių metų pradžios taiko didesnę dujų kainą negu Latvijai ir Estijai.

A.Sekmokas su A.Kubiliumi iki šiol tvirtina, kad Lietuva taip neva baudžiama už jos pastangas išsivaduoti iš priklausomybės nuo vienintelio dujų tiekėjo. Už planus išskaidyti „Lietuvos dujų” bendrovę ir pasistatyti suskystintųjų dujų terminalą.

Už šiuos planus (žinoma, jei jie bus sėkmingai įgyvendinti) Vyriausybę galima tik pagirti. Bet apgaudinėti savęs, kad „Gazprom” už tai baudžia Lietuvą didesnėmis dujų kainomis, neleidžia vienas paprastas faktas.

Estija, kuriai, kaip ir Latvijai, dujų kaina nuo šių metų pradžios sumažinta, daro lygiai tą patį, ką ir Lietuva, – yra pasirengusi išskaidyti dujų bendrovę „Eesti gaas” ir pasistatyti suskystintųjų dujų terminalą. Yra net teigiančių, kad estai vėl viską daro sparčiau ir sėkmingiau nei lietuviai.

Tai kaip čia yra, kad Estija ne baudžiama, o apdovanojama „Gazprom” nuolaidomis?

Jei A.Sekmokas su A.Kubiliumi neklaidintų visuomenės kažkokiais užkeikimais, atsakymas būtų labai aiškus. Mat kalbėti reikia ne apie Lietuvos „baudimą”, o apie tai, kodėl „Lietuvos dujos”, skirtingai negu Estijos ir Latvijos dujų bendrovės, praėjusiais metais nesusiderėjo su „Gazprom” dėl naujos dujų tiekimo kainų formulės.

Būtent dėl naujos kainų formulės, o ne todėl, kad „Gazprom” staiga ėmė taikyti kokias nors nuolaidas ar tiesiog vienašališkai sumažino kainą Estijai ir Latvijai, šios šalys už dujas dabar moka mažiau.

Bet ar mūsų šalyje apie tai kas nors žino? Ar kas nors girdėjo, jog Vyriausybė paprasčiausiai norėtų, kad su „Gazprom” būtų susiderėta dėl tokios pat kainų formulės, kokia taikoma Estijai ar Latvijai?

Galų gale ar tam tikrai reikia už 4 mln. eurų samdytis teisininkų komandą ir bandyti įtikinti Tarptautinį arbitražą, kad „Gazprom” pažeidė „Lietuvos dujų” privatizavimo sutartį, kurioje įrašytas įsipareigojimas tiekti dujas už „teisingą kainą”?

Tarptautinės teisės specialistai sako, jog įrodyti, kad „Gazprom” taiko Lietuvai „neteisingą” dujų kainą, kai toje pat sutartyje įrašyta, jog ji nustatoma pagal abiejų šalių suderintą kainų formulę, bus labai sunku.

Tačiau svarbiausia net ne tai. Svarbiausia yra dar viena vieša informacija – Vyriausybė pati kaltina „Lietuvos dujas”, kad jos dėl dujų kainos sumažinimo su „Gazprom” net nesiderėjo. „Lietuvos dujos” atšauna, kad būtent iš Vyriausybės šiuo klausimu jos nesulaukė jokios paramos.

Šiuo atveju nesvarbu net kas teisus šiame ginče. Juk esmė ir taip aiški: su „Gazprom” dėl naujos kainų formulės net nesiderėjome, o dabar bandysime įrodinėti, kad mums taikoma „neteisinga” kaina.

Ar jums vis dar atrodo, kad Vyriausybei svarbu rezultatas, o ne pati kova su „Gazprom”?

Komentarai | Žymos: , , , , , | 2 Komentarai

Sprogimo Minske tyrimas: pasaka apie Hanibalą Lekterį

Paskelbta: 2011 Balandžio 18 d.

Jei žmogiškoji kaimyninės Baltarusijos tragedija po pirmadienį šalį sudrebinusio sprogimo Minsko metro nebūtų tokia šiurpi, apie nusikaltimo tyrimą, valdžios veiksmus ir tebetvyrančias šio neįprasto įvykio paslaptis turbūt geriausiai tiktų rašyti feljetoną.

Šaipytis šiuo atveju tikrai nedera, bet pasaką apie Hanibalą Lekterį – taip tiksliausiai būtų galima apibūdinti Baltarusijos valdžios pateikiamą informaciją – dar kartą aptarti tikrai verta.

Jei norime bent jau pabandyti suprasti, kas iš tiesų vyksta Baltarusijoje, šis kaimyninės šalies valdžios pametėtas intriguojantis siužetas tikrai duoda peno įvairioms mintims.

Pradėkime nuo pradžių. Žvelgiant atgal, vis labiau peršasi išvada, kad siužetas – tikrai puikiai surežisuotas.

Iš pradžių Baltarusijos valdžia „išlaikė pauzę”. Bent tris valandas po sprogimo teisėsauga ir valdžios atstovai atsisakinėjo teikti bet kokią informaciją, tuo tik dar labiau skatindami įvairiausius gandus ar net kurstydami žmonių baimę.

Visa tai truko tol, kol į sceną įžengė pats Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka. Beje, įžengė ne vienas – be tokiu atveju įprastos teisėsaugos atstovų palydos, į teroro akto vietą kartu su A.Lukašenka atvyko ir jo mažametis sūnus Kolia.

Čia prezidentas ir jo sūnus padėjo gėlių ir neištarė nė žodžio.

Neįprasta šiam valandų valandas galinčiam visus mokyti dirbti ir mėgstančiam ryžtą demonstruoti diktatoriui? Ir kodėl tragedijos vietoje A.Lukašenka pasirodė su sūnumi?

Viešųjų ryšių specialistai man pritars, kad peršasi viena išvada – Baltarusijos lyderiui tuo metu labiausiai rūpėjo jo įvaizdis.

Sūnų, kurį neslepia ruošiantis įpėdiniu, A.Lukašenka kartu vedžiojasi visais svarbiais atvejais, todėl tiesiog negalėjo pamiršti ir šįkart.

Ar mažamečiui tikrai būtina matyti tokias kruvinas scenas? Bet kuriam kitam – turbūt ne. Bet juk A.Lukašenka neslepia auginantis ne šiaip sūnų, o būsimą tautos vadą…

O nebylus tragedijos vietoje diktatorius turbūt liko todėl, kad jam reikėjo kitos – ne sūnaus – draugijos.

„Vyrai, mums mestas rimtas iššūkis”, – tokį kreipimąsi į visus teisėsaugos atstovus ir vadinamuosius jėgos ministrus vargu ar išgirstum iš kurios nors kitos šalies vadovo.

Tačiau A.Lukašenkos, kaip tautos vado, įvaizdžiui stiprinti jie pasirinkti labai taikliai. O juk šie žodžiai ir nuskambėjo minėtiems ministrams bei teisėsaugos atstovams vos ne išsirikiavus pagal komandą „ramiai”. Todėl jokių abejonių, kas yra saugumo ir stabilumo garantas, viską per televiziją stebintiems baltarusiams neturėjo likti.

Prezidentas davė ir labai nedviprasmiškus nurodymus – ne tik skubiai surasti teroro akto kaltininkus, bet ir ištirti, ar šis sprogimas nesusijęs su 2008 metų išpuoliu.

Stebuklas, bet A.Lukašenkos žodžiai pasirodė pranašiški. Teisėsauga ne tik per parą sulaikė vykdytoją, bet ir pranešė, kad jis prisipažino ir dėl 2008-ųjų sprogimo Minske, ir dėl 2005-ųjų išpuolio Vitebske.

Beje, gali susidaryti įspūdis, kad sulaikytas sprogdintojas maniakas šį kartą tiesiog laukė nesulaukė, kada jį suims. Mat, pačios Baltarusijos teisėsaugos teigimu, jis net nesirengė bėgti iš šalies.

Maža to, įtariamasis net netūnojo namuose, o ramiai vaikščiojo Minsko gatvėmis, buvo atpažintas prie vienos metro stoties, pasektas iki namų ir suimtas.

Visa tai – oficiali Baltarusijos teisėsaugos informacija. Tik nepaaiškinta, kodėl įtariamasis net nebandė slapstytis. Juk nusikaltimo metu jis neslėpė veido ir akivaizdžiai žinojo, kad gali būti nufilmuotas vaizdo kamerų.

Tačiau įdomiausia siužeto dalis laukė vėliau. Baltarusijos teisėsauga ne tik tapo ypač kalbi ir noriai pasakojo visą tyrimo eigą. Ji, regis, pasitelkė ir visą savo vaizduotę.

Be pranešimų apie sulaikytus teroristo bendrininkus, pateiktas ir ypač vaizdingas nusikaltimo „motyvas”. Sprogdintojas maniakas esą panašus į garsųjį personažą Hanibalą Lekterį – „savo veiksmus jis aiškina tuo, kad jam malonu matyti žmonių kančią”.

Pasėta ir daugiau abejonių dėl sprogdintojo psichikos būklės.

Žinoma, maniakų gali pasitaikyti kiekvienoje šalyje. Tačiau pačioje tyrimo pradžioje pasitelktas ypač vaizdingas būdas įkalti šią mintį žmonėms į sąmonę verčia svarstyti, ar tai nėra daroma sąmoningai.

Juo labiau kad ir A.Lukašenka pareiškė, jog teroro aktą surengė „tekintojai ir suvirintojai”, nors neva reikia patikrinti, ar jie nesusiję su opozicija.

Šie žodžiai tikrai nerodo didelio paties diktatoriaus susirūpinimo, o gal net noro išsiaiškinti tikrąsias teroro akto priežastis.

Juk net jei iš tiesų sprogdino maniakas, vien jau informacija apie tai, kad jis – anksčiau taip ir neištirtų teroro aktų kaltininkas, turėtų būti tarsi nerimo signalas dėl teisėsaugos darbo kokybės. Ypač kai skelbiama, jog šis veikėjas dar išvengė ir po 2008 metų išpuolio įvestos privalomos pirštų atspaudų registracijos.

Tuo tarpu A.Lukašenka po 2008-ųjų išpuolio, per kurį niekas nežuvo, surengė teisėsaugos valymą, o šįkart tik džiūgauja ir giria specialiąsias tarnybas.

Nežinau, kaip jums, bet man visa tai panašu ne į rimtą tyrimą, o į kruopščiai kurtą ir visuomenei norimą įpiršti pasaką apie Hanibalą Lekterį.

Belieka spėlioti, ką iš tiesų bandoma pridengti šia pasaka.

P.S. Šis komentaras išspausdintas „Lietuvos ryto“ šeštadienio priedo „Rytai-Vakarai“ (2011.04.16) komentarų skiltyje.

 

Komentarai | Žymos: , , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Kaimynių priešprieša: Lenkijos ar Lietuvos liga?

Paskelbta: 2011 Balandžio 4 d.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai atsidūrė dugne. Ir tai – ne vien vaizdingas Lenkijos dienraščio „Rzeczpospolita” įvertinimas, paskelbtas Lietuvos prezidentei D.Grybauskaitei praėjusį trečiadienį pasirašius Seimo priimtą naująjį Švietimo įstatymą.

Su nepasitikėjimu ar net priešiškai į Lietuvą dabar jau žvelgia ne tik nemaža dalis Lenkijos politikų, bet ir visuomenė, žiniasklaida.

Maža to, ar mes patys dar atsimename, kad būtent Lietuva nuo seno ir ne be pagrindo Lenkiją norėjo matyti kaip strateginę partnerę, svarbią sąjungininkę Europos Sąjungoje ir NATO, bendražygę vykdant strateginius projektus?

Jei prisimintume visa tai, sunku būtų ginčytis, kad dabartinė padėtis jau savaime yra Lietuvos diplomatijos pralaimėjimas. Net jeigu kasdieniame diplomatų darbe šis šaltukas dar ir nėra ypač juntamas.

Tačiau sugedę santykiai su pačia Lenkija – netgi ne vienintelė Lietuvos nesėkmė.

Tikras ar tariamas tautinių mažumų diskriminavimo problemas oficialioji Varšuva pastaruoju metu ypač sėkmingai iškėlė ne tik į dvišalių santykių, bet ir į tarptautinį lygmenį. JAV kongresmeno G.Connoly oficialus laiškas šios šalies valstybės sekretorei H.Clinton, raginantis ją asmeniškai tuo pasidomėti, – geriausias įrodymas.

Panaši padėtis Europos Sąjungos koridoriuose – ypač Europos Parlamente. Tad nenuostabu, kad Lietuvai kartais jau, vaizdžiai tariant, tenka įrodinėti, kad ji – ne kupranugaris.

„Taip nesunkiai patvirtinamas stereotipas, kad lietuvių politikai elgiasi karštakošiškai ir kenkia sau”, – tarsi ne tik priimtą naująjį Lietuvos švietimo įstatymą, bet ir Vilniaus santykius su Varšuva apskritai praėjusią savaitę apibendrino leidinys „European Voice”.

Ir tikrai nebūtų netikslu šį apibendrinimą laikyti taikliu tarptautinės žiniasklaidos vis dažniau apie Lietuvą formuojamos nuomonės atspindžiu.

Tad pralaimėjome nemažai. Ar buvo galima to išvengti?

Nors naujausios santykių su Lenkija įtampos pretekstas – Švietimo įstatymas, būtent dėl jo Lietuvai žeriami priekaištai – patys keisčiausi.

Net nebūtina Lenkijai ir pasauliui kas kartą priminti, kad ir po naujojo Švietimo įstatymo įsigaliojimo lenkai Lietuvoje turės tikrai ne blogesnes sąlygas mokytis gimtąja kalba nei lietuviai Lenkijoje.

Nebūtina pirštu baksnoti ir į tarptautinius tyrimus, kurie rodo, kad net 42 proc. tautinių mažumų atstovų Lietuvoje prisipažįsta nepakankamai mokantys valstybinę kalbą.

Paprasčiausiai užtektų priminti, kad Lietuva naujuoju Švietimo įstatymu net nepasiekė Europoje seniai pripažintos normos: 60 proc. dalykų tautinių mažumų mokyklose mokoma jų kalba, o 40 proc. – valstybine.

O juk ginčytis su europietiškomis normomis – daug sunkiau negu su mažyte Lietuva.

Bet kodėl tuomet Lietuva pralaimėjo? Ir pralaimėjo, kaip minėjau, tikrai nemažai.

Atsakymas paprastas: naujasis Švietimo įstatymas – bene vienintelė nesutarimų su Lenkija, jos verslu ar lenkų tautine mažuma sritis, kurioje Lietuva pasielgė iš tiesų europietiškai.

Kad ir ką bandytume išvedžioti, Europai niekaip nesuprantamas nei lietuviškas draudimas pavardes dokumentuose rašyti originaliomis lotyniškomis raidėmis, nei atsisakymas gatvių pavadinimus bei vietovardžius tautinių mažumų tankiai gyvenamose vietovėse leisti rašyti dviem kalbomis.

Kažin ar kas nors Europoje galėtų pavadinti civilizuotais verslo santykiais ir Lietuvoje priimtą sprendimą išardyti geležinkelio bėgius, kuriais koncernas „Orlen Lietuva” veždavo savo produkciją. Juo labiau kad pats Vilnius nepaliauja priekaištauti Maskvai dėl staiga „sugedusio” naftotiekio „Družba”.

Tad gal nereikia ginčytis, kurie Lenkijos priekaištai Lietuvai pagrįsti, o kurie – ne. Užtektų patiems nuspręsti būti labiau europietiškiems. Tada tikriausiai ir santykiai su Lenkija imtų taisytis, o ir priversti pralaimėti mus tarptautinėje arenoje būtų daug sunkiau.

P.S. Šis komentaras išspausdintas „Lietuvos ryto“ (2011.04.04) pirmadienio komentarų skiltyje.

Komentarai | Žymos: , , , , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!